Asmeninė patirtis poliklinikoje

Jei tikėčiau prietarais, sakyčiau, kad mane kažkas prakeikė, nes žiauriai susirgau. Bet esu įsitikinęs, kad užsikrėčiau darbo metu Pragaro ambulatorijoje nuo pacientų - jokios mistikos čia nėra. Bet dabar ne apie tai.

Susirgęs ieškojau pagalbos. Skubios pagalbos. Savo poliklinikoje. Antakalnio poliklinikoje. Suprasdamas situaciją, jog pas gydytoją neužsiregistravau iš anksto, nes kaip tikras karžygys gydytojas maniau, kad sergu lengvai, gydžiausi pats ir tikėjausi greit pasveikti. Įėjęs į poliklinikos vidų susiradau interaktyvų ekraną, kuriame reikia išsirinkti vizito priežastį. Skaičiau visus siūlymus viena akimi iš viršaus į apačią, kita - iš apačios į viršų, bet kairioji akis išdavikė sustabdė vaizdą, patraukė į savo pusę ir dešiniąją ties pirmu mygtuku, kuris, mano nuomone, švietė ryškiausiai - ant jo buvo parašytas dviejų žodžių kodas, kurį tik ir moku šiomis dienomis jau antrus metus iš eilės, tai - "SKUBI PAGALBA". Rankos nė sekundės nesudvejojo ir abi kartu nesitarusios numozojo jutiklinį ekraną ties tuo užrašu. Iš apačios išlindo numeriukas. Iškart pakvietė prie registratūros langelio. Išklojau savo bėdas, pasakiau, kad nesu užsiregistravęs iš anksto ir kad noriu patekti pas savo gydytoją. Patikinau, kad tyliai, ramiai ir be konfliktų, nes turėjau telefoną ir internetą su savimi, lauksiu tiek, kiek reikės, kad tik sulaukčiau savo gydytojos. 

Užsiregistravau, užlipau į 5 aukštą, kur gyvena mano šeimos gydytoja, uždusau kaip koks nesportuojantis rūkalius, išsikosėjau, nusivaliau snarglius ir prisėdau ant suolo prie kabineto. Neperdedu - laukiau kokias 7-8 minutes ir mane pasikvietė į kabinetą - net ambulatorinės kortelės nespėjo atnešt. Ir nebuvo taip, kad mane kaip raupsuotąjį išskyrė, prieš visus išstatė ir pakvietė pirmiau nei kitus, tiesiog vyko normalus darbas. Ir dar svarbus faktas - niekas nežinojo, kad aš gydytojas. Ai, ir dar - pinigų niekam dar nespėjau duoti, į polikliniką visada nešuosi tik mandagų ir dėkingumą išreiškiantį bendravimą ir žodelį "ačiū". Mano gydytoja paskyrė atlikti bendrą kraujo tyrimą ir CRB. Pridaviau kraują. Atsakymas atėjo per 25 minutes ir gydytoja mane iš karto pasikvietė į kabinetą. 

Ta prasme, aš vis dar buvau apšalęs nuo greičio, kuriuo čia viskas vyko - skubios pagalbos skyriuose, kuriuose turiu džiaugsmą dirbti žmonės ilgiau laukia, kol prieis gydytojas ir dar ilgiau laukia tyrimų atsakymų! (Pabrėšiu - tik jei atvyksta su tokiomis ir panašiomis ligomis kaip mano, ir panašios būklės. Mirštantys ligoniai gydytojų nelaukia, gydytojai jau būna informuoti apie atvykstantįjį ir jo laukia). Ir taaa prasmeee, norėjosi rėkti: "Sustok poliklinika, noriu išlipti!!!" Aš dar net nespėjau susitaikyti su mintimi, kad sirgdamas išdrįsau ateiti į polikliniką pas savo šeimos gydytoją, nespėjau garbingai ir ilgai palaukti eilėj prie gydytojo durų, užmegzti ryšių su kartu laukiančiais, o gal net ir pasveikti eilėje prie durų, o gydytoja man jau pasakoja apie mano tyrimus ir sako diagnozę! Kur ritasi pasaulis? 

P. S. tyrimai buvo beveik idealūs, o aš sveikas kaip ridikas ir jei ne išdavikai kraujo donorystės pėdsakai - už tai gavau pamokslą, kad turiu valgyti dar daugiau mėsos ir burokėlių, tai gydytojas net neturėtų kokią man diagnozę parašyt. Na ir sukėliau sunkumų savo gydytojai. 

Ši istorija mane pamokė to, kad nors ir tyrimai geri, kartais žmogaus savijauta nekoreliuoja su tyrimais. Tokiu būdu pirmą kartą gyvenime dėl išreikšto bendros silpnumo ir negalėjimo pakilt iš lovos bei kitų skundų ir simptomų gavau nedarbingumo pažymėjimą. Dar kartą įsimylėjau savo polikliniką, kur randu savo šeimos gydytoją ir dantukų fėją.

Skubios pagalbos skyriaus kalba

Visai neseniai budėjimo metu mane ištiko bėda. Tik įžengus pacientui į kabinetą pagalvojau, kad bus daug bėdos. Bėdų susikalbėti... Pacientas kurčnebylys. O bėda po vieną nevaikšto, jį lydintis asmuo - gyvenimo draugė/sugyventinė - taip pat kučnebylė... Bet visa laimė, kad ne visu 100 proc. Ta prasme, jie abu labiau kurti, nei nebylūs. Iš keleto garsų ir žodžių gan greit susirinkau anamnezę, buvo aišku kokie jų tikslai ir ką reikia daryti. Ir nors jie atrodė bei elgėsi ekscentriškai, ne taip kaip "normalioji visuomenė", jie buvo nuoširdūs ir dėkingi už pagalbą. Abu buvo vidutiniškai išgėrę, bet neagresyvūs. Gavę gydymą, rekomendacijas ir receptą labai laimingi iššuoliavo.

Kaip mes susikalbėjom? Nieko stebuklingo, paprastaisiais ženklais ir gestais, bei susirašinėjimu ant lapelių. Paeiliui nurodžiau kas blogai, kokia diagnozė, ką ir kaip toliau darysiu, ko atsisakyti ir kaip toliau elgtis.

Ir žinote dėl ko rašau įrašą tinklaraštyje? Nes noriu pasakyti, kad pasirodo, jog su kurčnebyliais susišnekėti yra lengviau nei su nemaža dalimi Vilniaus gyventojų.
Apie kiekvieną susikalbėjimo lygį konkrečiau:

1) Sunkiausia su tais, kurie kalba tik rusiškai lenkiška kalba, Tos kalbos nesupranta nei tikras rusas, nei tikras lenkas. Ta kalba susišnekama tik tarpusavyje (especially low grade).

2) Dar blogai kai kalba tik lenkiškai. Vadinu juos pasaulio bambomis, nes jie įsivaizduoja, kad lenkų kalba yra pasaulinė kalba ir ja visur galima susikalbėti. Tenka juos nuvilti, nes net Lietuvoje ši kalba netinka (poor grade). 

3) Sunku ir su tais, kurie kalba išskirtinai tik rusiškai. Apsimetinėja išpūstažandėmis didžiaakėmis auksinėmis žuvelėmis, kai jiems bandai ką nors pasakoti rusiškai, su daugybe tarptautinių žodžių, kurie yra tokie pat ir lietuvių ir rusų kalbose, tik lietuviškieji turi kokią nežymią galūnę, ir jie niekaip nepagauna apie ką tu čia dabar (poor grade).  

4) Visai lengva su tais, kurie kalba tik rusiškai, arba labai laužyta lietuvių kalba, bet supranta lietuviškai (intermediate). 

5) Iš viso lengva su tais, kuriems viskas OK su lietuvių kalba, tik niekaip neišmoksta tarimo ir kirčiavimo ir visur kiša savo grubiąsias "R" raides, riečia liežuvį tardami "Y" ir trumpina bei keičia galūnes pagal kažkokias taisykles, pavyzdžiui, Antokal (liet. Antakalnis), Santaryški (liet. Santariškės) - tai brainiac grade. Kiekviename iš šių lygių didžiausi pagalbininkai yra giminės ir artimieji poliglotai, kurie supranta ir paciento kalbą ir valstybinę, tuomet problemyčių kaip ir nėra. Tokius artimuosius poliglotus vertėjus labai gerbiu ir dėkoju, kad jie atlydėjo nelaimėlius, nes jie dažnai dar atskleidžia informacijos apie pacientą, jo ligas, vaistus daugiau nei pats pacientas gali.

Vilniaus žemėlapis skirtas anglakalbiams

Taigi, tokios vat problemos kyla, kai gyveni šalyje 10-20-30-40-50-60-70-80 ir daugiau metų, bet vis dar nemoki tos šalies kalbos. Mano nuomone, taip elgdamiesi žmonės save izoliuoja nuo normalios raidos, asmenybės vystimosi, nuo natūralaus bendravimo su aplinka, visuomeniško laisvalaikio leidimo ir kt. Man, atvykusiam į Vilnių iš mažojo Kauno, t. y. Tauragės, tai yra nesuvokiama. Nemanau, kad tai labai blogai, bet esu nacionalistinių pažiūrų.
Gyvenant Vilniuje darbdaviai linkę vertinti darbuotojus, kurie mokas tas visas Vilniaus kalbas. Nes dabar visur yra klientai, jiems visaip kaip bandoma įsiteikti, net sveikatos apsaugos sistemoje turbūt išnyks žodis pacientas ir liks tik klientas, kuriam medikai teiks sveikatos priežiūros paslaugas (dabar sistemingai einama prie to). O tokie klientai tik pratinami prie socialinės/kalbinės atskirties...

Retorinis klausimas, kokia kalba jūs norite kalbėti savo darbe? Kaip jūs jaučiatės, kai darbe jūsų  ne turistas, ne šalies svečias reikalauja kalbėti, pats net nebando kalbėti valstybine kalba? Nemanau, kad nusižengsiu Hipokrato priesaikai ar pasirodysiu nehumaniškas pasakydamas, kad ne medikui reikia ligonio, o ligoniui mediko. Čia ne apie tai, kad nenoriu padėti/gydyti ar noriu pakenkti ir pan. Gydymo įstaigos visgi ne parduotuvės, restoranai ar viešbučiai, kuriems reikia klientūros, apyvartos, todėl jie pataikauja klientams, kad tik jie išleistų pinigus. Gydytojas ir medicinos personalas yra pagalbos teikėjas nelaimės, ligos atveju. Jiems apyvartos ir klientūros nereikia, bent jau taip turėtų būti. Privačiose įstaigose visko pasitaiko, gi yra laboratorijų, kurios padarys bet kokį norimą tyrimą, tik jūs mokėkite. O tam tyrimui indikacijų nėra jokių, tik jūsų noras. Neturite kur dėti pinigų? Yra daugybė kitų būdų juos išleisti. Valstybinės įstaigos gi dabar turi "dirbti" pelningai, viskas skaičiuojama, vienos ligos, būklės, gydymo metodai apmokamis iš ligonių kasų geriau, kiti mažiau, todėl susidaro situacija, kad įstaigoms geriau, jei pacientai serga sunkiau, pritempinėjamos diagnozės gauti geresniam finansavimui ir t. t.
Su šiais mano teiginiais galite ir nesutikti, kviečiu į diskusiją komentaruose.

O dabar banaliai pakalbėsiu. Kaip viskas vyksta už mūsų valstybės sienos? Negarantuoju už visas pasaulio valstybes dėl vienos ar vienodos sistemos, bet jei nemoki valstybinės kalbos,ir neikaip nepavyksta susikalbėti tarptautinėmis (pvz., anglų, rusų, kinų, gestų), tuomet reikia vertėjo. Jį atsivesti ir jam mokėti turi pacientas. Elementarus pavyzdys - jei aš išvažiuosiu į Italiją dirbti gydytoju, tai man reikės pratęsti italų kalbos kursus ir išmokti galutinai itališkai, kad galėčiau susikalbėti su Italijos pacientais. Normalioje valstybėje joks asmuo nemokantis valstybinės kalbos nepasieks normalausvidutinio visuomenės sluoksnio, negaus darbo kur reikia kalbos ir t. t.
Simple as f.

Nuotolinis reanimacijos skyrius arba Tele ICU

Tele ICU (angl. tele intensive care unit - nuotolinis reanimacijos skyrius) - negirdėtas, nematytas, neragautas, neuostytas ir nejaustas reiškinys Lietuvoje, puikiai funkcionuojantis JAV. Apie šią naujovę ir norėčiau labai trumpai pasidalinti informacija bei savo mintimis.

Neseniai VUL SK lankėsi lietuvis gydytojas R. Matulionis. Jis Lietuvą paliko prieš maždaug 20 metų, dabar atvyko  pasidalinti naujienomis iš Užatlantės. Jis yra gydytojas anesteziologas-reanimatologas, dirba ligoninėje prie Bostono. Ten sėkmingai funkcionuoja tele ICU.

Kodėl prireikė tokio dalyko kaip tele ICU? Svečias papasakojo, kad JAV kelių pastarųjų dešimtmečių ligoninių tendencijos buvo tokios, kad beveik visi ligoninės pacientai būdavo gydomi labai intensyviai, t. y. arba reanimacijoje arba skyriai tiesiog tapdavo išimtinai vien reanimacinėmis palatomis. Keista situacija gaudavosi, nes 80 proc. ligonių ligoninėje neva labai sunkūs ir gydomi pagal intensyvios terapijos profilį. Žinoma apmokėjimas už šias paslaugas yra labai geras. Gydytojų tokiems pacientams reikėdavo daugiau, kol pasidarė taip kad skyriuje 20-25 ligoniai ir tame skyriuje dirba 13-15 gydytojų. Tai ligoninei atneša didelius nuostolius. Nes gydytojas JAV yra labai brangi darbo jėga (ne kaip Lietuvoje). Ne į temą, bet svečias paminėjo, kad JAV rezidentas gauna vidutiniškai apie 50 000 JAV dol. per metus neatskaičius mokesčių, o pvz., gyd. širdies chirurgas > 1 000 000 JAV dol. per metus su mokesčiais. Nesistebėkite skaičiais, nes mokesčiai sudegina apie pusę šių sumų. Bet ne apie pinigus mano įrašas. Amerikiečiai, kaip Europos vokiečiai, viską mėgsta skaičiuoti ir optimizuoti, ir štai ką pradėjo: sujungia keletą ligoninių, kaip pavyzdį duosiu Vilniaus klinikinę ligoninę, jos Antakalnio filialą, M. Marcinkevičiaus ligoninę, dar sakykim Širvintų ir Trakų ligonines - jų reanimacijos skyrius sujungiame ir gauname dviejų lygių reanimacijas - intensyvesnes/sunkesnes, ir lengvesnes. Tas pats padaryta Masačiusetso valstijoje - sujungtos 8-9 ligoninės į vieną bloką. Ir sakykime atvyksta sunkesnis ligonis - nesvarbu ar į centrinę ligoninę ar jos filialą, gydytojas sprendžia ar pacientą reikia pasilikti ne tokioje intensyvioje reanimacijoje ir jaustis saugiai bei ramiai, ar visgi pervežti (ar pasilikti centrinėje jei atvyko tiesiai į ją) į aukštesnio lygio reanimaciją. Šitokios derybos vyksta ypatingai dienos metu, naktį visi vežami į centriuką, ir tą skirstymą atlieka skubiosios medicinos gydytojas.

Kaip dirba gydytojas tele ICU vienete?
Gydytojas dirba normalią darbo dieną reanimacijoje, žiūri, prižiūri, rūpinasi ir gydo ligonius kaip įprastame skyriuje nuo 7 val. iki 16 val. 5 dienas per savaitę. Taip būna įprastą savaitę. O budėjimo savaitę, jis taip pat dirba skyriuje 7-16 val., o visą likusį laiką - t. y. po pietų ir savaitgaliais - jis budi namuose, kur įrengta "stotelė" t.y. 3 kompiuteriai su 6 monitoriais, per kuriuos galima stebėti viską, kas vyksta su pacientu. Jei vyksta nenumatyti dalykai, ar rezidentai nesusitvarko su darbu, gydytojas gauna pranešimą, kad reikia suvaldyti situaciją ir per 5 min. prieiti prie "stotelės", jei įvyksta koks nors neatidėliotinai svarbus įvykis reanimacijoje, gydytojas privalo per tam tikrą laiką prisistatyti į ligoninę.

O kas šiaip vyksta ligoninėje?
Normalus darbas. Slaugytojos, slaugytojų padėjėjos, farmacistai, 2 gydytojai rezidentai sukinėjasi aplink, dirba savo darbus ir rūpinasi pacientais. Neskambina 3 val. nakties gydytojui pasakyti, kad pacientas ką tik pasišlapino ar kaip pakoreguoti vaisto dozę po dializės, kuri baigėsi 2 val. nakties (vaisto dozes skaičiuoja farmacistas). Ryte gydytojas ateina į darbą ir sužino kas vyksta naktį. Kadangi jis ramiai miegojo ir spėjo pailsėti, sekančią dieną į darbą atvyksta žvalus, dirba nuo 7 iki 16  val., ir atlieka viską, kad ir sekančią naktį viskas praeitų ramiai, be incidentų.
Iš bendrų tendencijų Lietuvoje galiu pasakyti, kad atsiliekame kokius 20-30 metų, nes dabar pas mus ant bangos ta mada, kai dauguma artimųjų įsivaizduoja, kad jų apysveikis agurkėlis artimasis turėtų gulėti tik reanimacijoje, nes tik ten vyksta darbas ir gydymas, normaliai rūpinamasi pacientais. Visur kitur dirba tik žudikai, kyšininkai, nemokšos ir t. t. Kas šiek tiek stebina, kad panašiai elgiasi ir gydytojai skyriuose - tik truputį sunkesnis ligonis - jį tuoj pat nori iškelti į reanimaciją, nes suprask, skyriuje turi būti tyla ramybė ir tik ambulatoriniai pacientai gulėti. Reikia suprasti ir gydytojus, jie tikriausiai  patiria spaudimą iš giminių ir nenori to papildomo streso ir atsakomybės, nes reanimacijos gydytojai puikiai susitvarko su tokiais pacientais. Taip ilgainiui ligoninių valdžia didina intensyvios terapijos vietų skaičių, reanimacijos skyriai atsiranda arba tiesiog toliau bujoja net ir mažose ligoninėse, ir t. t.

Būtų nuostabu jei Lietuva peršoktų tuos 20-30 metų ir nenaudotų kitose šalyse nuvalkiotų pinigų plovimo būdų ir žengtų optimizuoto lėšų skirstymo link. Tada ne taip baisiai atrodytų gydytojų trūkumas, ar darbo užmokesčio trūkumas (darbo visada bus gana).

ABCDE 1

Nesugalvojau antraštės, tai pavadinau tuo, kas svarbiausia kritinėse būklėse - ABCDE principas, o mokantis bet kokios specialybės (man svarbiausia - SM) svarbiausias dalykas yra mokymai.

Tai taip ir gavosi, kad lyg perkūnas iš giedro dangaus į Vilnių atvyko du amerikiečiai – Danal ir Stacy – abu skubiosios medicinos atstovai iš JAV. Tai buvo puiki proga SM rezidentams pasisemti patirties iš žmonių, kurie sukasi visame tame SM reikale. Jie atvyko iš tos šalies, kur atsirado SM, ir kur ji veikia jau 40 metų!

Trumpai apie svečius: Stacy yra jauna SM gydytoja, dirbanti Šiaurės Karolinos ligoninėje, taip pat yra dirbusi Teksase. Danal yra paramedikas, viešųjų ryšių vyresnysis seržantas. Labai domisi karine medicina, ir ypač prehospitaline pacientų priežiūra, todėl dirba GMP, yra buvęs keliose karinėse misijose, Afganistane ir kitur.

Mes išreiškėme norą, Stacy ir Danal noriai sutiko ir sutarėme, kad jie mums papasakos apie hipotermiją, triažą, ūminius koronarinius sindromus, pacientus su koma, chirurgines procedūras skubios pagalbos skyriuje - temas, kuriomis norime pasistiprinti. Jie trumpai ir lengvai dėstė teoriją ir praktiką, vyraujančią jų sistemoje, papasakojo ypatumus. Svarbiausia dalis buvo praktiniai mokymai – t. y. standartinis paketas: pradinis ir specializuotas gaivinimas esant skilvelių tachikardijai/virpėjimui su pulsu ar be jo, asistolijos, bradikardijos, EMD (amer. tai vadinama pulseless electrical activity – tas pats tik kitoj rankoj) atvejais. Čia aš nieko naujo neišgirdau, bet kartojimas ir praktika yra mūsų jėga ir variklis. Mes, antramečiai, ir trečiamečiai pasikartojome, o pirmamečiai turėjo puikią progą pasitikrinti savo studijų žinias ir išmokti tai daryti. Aš jau nuo vasaros vidurio sukau galvą, kas mūsų naujokams praves šiuo mokymus, kol kas mes vyresnieji dar nesame tiek pasiruošę mokyti kitus, o mūsų mokytojai vienas po kito pabėgo, pasirinko lengvesnį kelią. O savų skubiosios medicinos gydytojų juk dar neturime. Jais būsime mes. Tam turim būti puikiai pasiruošę.

Aš išdrįsiu pasakyti ir už kitus, kad sužinojome ir kai ką atrodo visiškai naujo, arba tiesiog ne taip vadinto, ar ne taip akcentuoto dalyko – ROSCy, paprastai sakant – tai paciento priežiūra po gaivinimo. Kai taktika skiriasi pacientui po gaivinimo esant sąmoningam arba ne.

Kita praktinė dalis buvo FAST (Focused Assessment With Sonography for Trauma) examination. Po trumpos teorinės įžangos, visi turėjo galimybę išbandyti save ultragarsu atliekant šį ištyrimą. Šeši iš mūsų jau turėjo galimybę pavasarį EuSEM refresher course 4 Rijekoje tai išbandyti ir tam tikra prasme dabar įvaldyti FAST po šių mokymų.

Kas mane labiausiai žavėjo tas tris savaites, kol vyko mokymai ir paskaitos?

Tai užtikrintumas, taktikos turėjimas visais atvejais. Tai yra tai ko man būtent šiuo metu trūksta, ir ko labiausiai noriu išmokti. Galima labai pafilosofavus pasmerkti šį dalyką, nes neva griežta taktika yra tiesiog sprendimų darymas neatsižvelgiant į nieką. Na, bet o ką daryti, kai turi atvejį prie savęs ir reikia kažką daryti. Skubiai. Kokios taktikos imtis? Grubesnės ar švelnesnės. Mūsų svečiai imtųsi grubesnės ir iškarto aktyvesnės taktikos. Nuo dabar aš irgi.

Į klausimus, kuriuos uždaviau mokymų metu ar prieš juos, jie puikiai atsakinėjo. Mane toks pasiruošimas sužavėjo. Tikrai norėčiau būti gydytojas kaip Stacy, arba jei dirbčiau paramediku, GMP, norėčiau dirbti kaip Danal. Tai yra – neturėti jokios panikos turint sunkų ligonį, turėti galvoje veiksmų planą, žinoti kas ir kaip veikia, žinoti kur kas padėta, ir kas bei kur gali padėti. Žinoti kas yra mano sugebėjimų ribose, o kas man jau nepriklauso, ir kokiu atveju kviestis konsultantus.

Taip pat mokymų metu pastebėjau, kad mes (na aš iš savo daržo vertinu) esame jau visai neblogai, ar net gerai paruošti terapinėms bėdoms spręsti, taip pat kardiologijoje. Su gaivinimu atrodo didelių problemų irgi nėra. Tai ir paglostė širdį, ir privertė pasistengti nenuleisti kartelės. Kol kas dar esame mažai paruošti chirurginėms ir trauminėms bėdoms spręsti. Nenuostabu, nes dar tik prasideda ciklai, kuriuos atliksime chirurginio ir traumatologinio profilio skyriuose. Kame dar bėda? Tame, kad mūsų šitie ciklai suplanuoti planinėse ligoninėse ir skyriuose, kur vyksta planinės operacijos. Visgi mano nuomone turėtume būti su chirurginių profilių gydytojais priėmime ir atlikti intervencijas ten su jais. Arba jei jau skyriuje esame – kad eitume į tas procedūras ir operacijas, kurios ateityje numatomos atlikti SPS.

O labiausiai sužavėjo traumuoto paciento ištyrimas. Stacy čia pademonstravo aukščiausią lygį, ne veltui, kaip ji pati sako, jai labai patinka trauminiai pacientai, nes su jais lengva. Trumpai apie ištyrimą: įvertinus ABCDE (nes jei pacientas nestabilus, pirmiau jį reikia stabilizuoti) greitai prabėgamos visos paciento organų sistemos, ir užrašantysis žmogus pažymi kas blogai, kas n. y. Einama nuo galvos iki kojų, iš kairės į dešinę. Kuo man patinka amerikiečių anglų kalba ir taktika? Nes pavyzdžiui, jiems neradus nieko blogo kairėje kojoje galima garsiai pasakyti ir parašyti: „left leg: negative“. Tiesiog nežinau kaip lietuvių kalbininkai leistų tai suformuluoti lietuvių kalboje. Net nesvarstysiu.

Danal ir Stacy kaip ir puikūs savo srities specialistai, taip labai žavūs ir smagūs žmonės! Po visų mokymų padarėme afterparty vienoje sostinės kavinių. Man labai smagu buvo klausytis jų kalbant lietuviškai ir apie vietas, kuriose jie buvo Lietuvoje, ir kaip Stacy taria lietuviškąjį „taip“, nors ji teigė, jog moka tik tris žodžius lietuviškai, mes žinom kad tai netiesa! Tuo tarpu Danal rodė puikų pavyzdį mūsų šalies gyventojams, gyvenantiems čia 50+ metų ir nemokantiems lietuviškai. Kaip priklauso, pamokėm keleto blogų žodžių lietuviškai, kad susimovus būtų galima susikeikt lietuviškai.

Kadangi jie prasitarė, kad skaniausias lietuviškas patiekalas yra kepta duona su sūriu, negalėjau jų nenusivesti į vietą, kuriai paaukojau dvi vasaras – kavinę, kurioje nėra keptos duonos su sūriu, bet yra Senamiesčio sūrio pirštelių su česnakiniu padažu! Po to jiems dar aprodžiau Vilniaus universiteto centrinių rūmų ansamblį, visai kaip per medicinos istorijos pratybas. Dar kitą dieną Stacy ir Danal su kolege ir draugais išbandė vieną iš vilnietiškų escape room.

Kaip pacientai patys to nežinodami pakelia nuotaiką gydytojui

Iš palatos palydžiu vyrą, su kuriuo deja kilo konfliktas dėl hipertenzijos. Nuotaika apgadinta, o dar tik dienos pradžia. Tačiau pats konfliktą ir išprovokavau, nes pasakiau pacientui, kad jo spaudimas dar ne visiškai tragiškas, ir kad pacientas skundžiasi ne simptomais, o skaičiais. Pacientui tai labai nepatiko, nes jis baiminasi insulto. Na bet nėra kada savo jausmų realizuoti, darbas nestovi vietoje, laukia galybė kitų pacientų, o jie juk nežino ir neturi jausti bei žinoti, kad gydytojas ką tik konfliktavo ir dabar yra nusiminęs. Žmonėms reikia gydytojo, kuris juos nuodugniai išklausytų ir vėliau padėtų.

Sekanti pacientė pasitaiko neeilinė. Ir ji manau tikrai nesupyktų už tai, kad viešinu mūsų pokalbį, nes jame nėra nieko asmeniško ar mediciniško, ką turėčiau konfidencialiai nuslėpti. Pasitaikė labai subtilaus ir gero humoro jausmo žmogus.

Išklausęs jos vargus, sakau:
-Ponia, dabar jūsų laukia tokia programa: imsim kraują iš venos, duosim tabletę, suleisim vaistus, lauksim vaistų ir tyrimų rezultatų, ar gerai?

Pacientė atsako: -Kokia aš jums ponia, mano vyras mirė prieš 10 metų, tiek laiko vyro neturėjau, aš vėl mergaitė!

Abu pasijuokiame, ir nuo tada į ją kreipiuosi „panele“.
Gyd.: -Panele imkite šią tabletę, nurykite, užsigerkite vandeniu, lauksim efekto.
Pac.: -O ar nuo jos nepastosiu? Jūs vyrai panelėms visaip mokat apsukti galvas...
Gyd.: Panele, bet tabletes geriate tam, kad nepastotumėte.
Pac.: Na nežinau, nežinau, jūs gražiai kalbate, bet iš vyro rankų imti ir tikėti tuo ką sako sunku.

Tabletę išgeria. Tuomet pasakau, kad reikės palaukti prie kabineto tyrimų atsakymų.
Pacientė nenustoja replikuoti: -Turbūt įkyrėjau savo kalbomis, tai ir išvarot iš kabineto, į tokias paneles jau nebežiūrite...

Bandau pasiteisinti, jog turiu dar tris pacientus apžiūrėti, kurie jau laukia priimamajame. Pati pacientė turbūt nežinojo, kaip tokiu bendravimu man ir kolegei pakėlė nuotaiką, kuri vėliau laikėsi nepaisant didelio pacientų srauto, darbo, ir laukiančios paros valandų priešaky.

Požiūrių į sveikatos apsaugos sistemą skirtumai

Vieno savaitgalio pamainos pradžioje tenka išleisti pacientą – Vokietijos pilietį, kuris sunegalavo iš vakaro, į ligoninę pacientas su žmona atvyko GMP automobiliu, praleido naktį stebėjimo palatoje, buvo konsultuotas toksikologo, chirurgo ir galiausiai prižiūrimas terapeuto, atlikti visi būtini tyrimai, skirtas atitinkamas gydymas. Ryte jo būklė pagerėjusi.

Stebėjimo paslauga yra brangus malonumas, kainuoja apie 80+ eur., kadangi pacientas užsienietis dar reikia įskaičiuoti padarytus tyrimus ir gydytojų konsultacijas, pvz.: terapeuto konsultacija kainuoja palyginti centus - apie 12 eur. (kitų specialistų konsultacijos irgi panašiai, na tik keleto gydytojų yra tokios brangios kaip stebėjimas). 

Palydžiu paciento žmoną su dokumentais ir sąskaitomis prie registratūros-kasos. Visa suma viršija 100 eur. Bet dėl to jokių skundų iš mokėtojos negirdžiu. Už tokią priežiūrą tokia suma jiems yra juokas. Labai noriai ir dėkingai sumoka visą sumą, ir tada mandagiai man atkiša 5 eurus, įvardindama tai kaip arbatpinigius - kavai, šokoladui – nes taip įprasta Vokietijoje. Informuoju, kad Lietuvoje už tai galima gauti baudą ir netekti licencijos... Tada ji labai atsiprašinėja.

Paciento žmona nenuilsta ir labai mandagiai teiraujasi kur gali gauti sąskaitą už GMP paslaugas, ir labai nustemba kai sužino, kad už tai Lietuvoje mokėti nereikia, net jei esi užsienietis. Aiškinant rekomendacijas, paminėjau, kad būklei blogėjant reikia pakartotinai vykti į ligoninę. Paciento žmona klausia, ar jie būtinai privalo kviesti GMP, nes nemato būtinybės važiuoti su greitąja. Šitas tiesiog užglosto man širdį ir išlydo ją...

Gal jums bus sunku suprasti kodėl...Bet skirtumui pajausti, paklauskite savęs ar susimąstote – ar jūsų atvejis labai skubus, kad reiktų nedelsiant vykti ligoninę, vykti su GMP, ir kad jei jūsų atvejis iš tikro nebuvo skubus – kad gali tekti susimokėti už paslaugas. Ir kad neigiamos emocijos visada išliejamos skubios pagalbos personalui ir tai nėra, tai ko personalas tikisi iš jūsų -ir kad jie tiesiog dirba savo darbą ir yra savo darbo vietoje, ir po jūsų dar turi kitus pacientus.

Mūsuose kažkaip visai įprasta reikalauti skubios pagalbos skyriaus darbuotojų, kad jie iškviestų GMP ir ji juos parvežtų namo. Ta prasme, kad pasitarnautų jau ne kaip vienpusis taksi. Argumentas kodėl turėtų parvežti dažnai būna vienintelis - nes jie juk atvežė. Mūsų atsakymas dažnai būna: "Tai kad jie visus veža, ir kodėl nepagalvojote, kad jūsų būklė nėra tokia, kad jus tikrai reikės paguldyti"...

Niekam nereikalinga močiutė

Su GMP atvežama 80+ močiutė, kuri vargiai randa kontaktą su supančiu pasauliu ir realybe. Namuose GMP išmatavo gliukozės kiekį kraujyje - žymiai mažiau normos (apie 1 mmol/l) ir atliko visus reikiamus veiksmus šiuo atveju. Ją atlydėjusi girta dukra rusolenklietuviška bando kalba išlementi, kad suleista per daug insulino ir duota raminamųjų (neaišku kokio -zepamo). 

Pacientė paguldoma į stebėjimo palatą, būklės sekimui, gydymui. Atsakingo slaugos personalo, kuris dažniausiai labiau nei artimieji rūpinasi žmonėmis, dėka, pastebima, kad pacientė atrodo nekaip ir ji perkeliama į toksikologinę reanimaciją.

O moralas, nors jų nemėgstu ir gal nereikia, bet tebūnie toks - kad visuomenėje gaji nuomonė apie žudikus baltais chalatais, o apie įtariamus žudikus gyvenančius kartu, vienuose namuose - nutylima, ir medikai negali niekam kaltinimų pateikti, o tik dirbti savo darbą ir sulaukti "antipadėkų" už "nedarbą". Nors čia mirties fakto nebuvo, o ir įtarimų taip lengvai mėtyti tikriausiai negalima. Nors pasikapstyti galima: močiutės lab. tyrimai - kaip ir idealūs (uždegimo ar dar kokių bėdų nenustatyta). Gliukozė gydymo eigoje laikėsi apie 4-5 mmol/l, taigi jai gulinčiai namuose tikrai nebuvo reikalo skirti daugiau insulino nei visada, taip pat kam skirti daugiau raminamųjų nei įprastai? Ties čia ir sustokim.

Žmonės mylėkit savo tėvus, ir vaikus, ir brolius, ir seseris, ir nelaukit lapkričio 1-os! Mylėkit kol gyvi.