Nesugalvojau antraštės, tai pavadinau tuo, kas svarbiausia kritinėse būklėse - ABCDE principas, o mokantis bet kokios specialybės (man svarbiausia - SM) svarbiausias dalykas yra mokymai.
Tai taip ir gavosi, kad lyg perkūnas iš giedro dangaus į Vilnių atvyko du amerikiečiai – Danal ir Stacy – abu skubiosios medicinos atstovai iš JAV. Tai buvo puiki proga SM rezidentams pasisemti patirties iš žmonių, kurie sukasi visame tame SM reikale. Jie atvyko iš tos šalies, kur atsirado SM, ir kur ji veikia jau 40 metų!
Tai taip ir gavosi, kad lyg perkūnas iš giedro dangaus į Vilnių atvyko du amerikiečiai – Danal ir Stacy – abu skubiosios medicinos atstovai iš JAV. Tai buvo puiki proga SM rezidentams pasisemti patirties iš žmonių, kurie sukasi visame tame SM reikale. Jie atvyko iš tos šalies, kur atsirado SM, ir kur ji veikia jau 40 metų!
Trumpai apie svečius: Stacy yra jauna SM gydytoja,
dirbanti Šiaurės Karolinos ligoninėje, taip pat yra dirbusi Teksase. Danal yra
paramedikas, viešųjų ryšių vyresnysis seržantas. Labai domisi karine medicina,
ir ypač prehospitaline pacientų priežiūra, todėl dirba GMP, yra buvęs keliose
karinėse misijose, Afganistane ir kitur.
Mes išreiškėme norą, Stacy
ir Danal noriai sutiko ir sutarėme, kad jie mums papasakos apie hipotermiją,
triažą, ūminius koronarinius sindromus, pacientus su koma, chirurgines
procedūras skubios pagalbos skyriuje - temas, kuriomis norime pasistiprinti. Jie trumpai ir lengvai dėstė teoriją ir
praktiką, vyraujančią jų sistemoje, papasakojo ypatumus. Svarbiausia dalis buvo
praktiniai mokymai – t. y. standartinis paketas: pradinis ir specializuotas
gaivinimas esant skilvelių tachikardijai/virpėjimui su pulsu ar be jo, asistolijos,
bradikardijos, EMD (amer. tai vadinama pulseless
electrical activity – tas pats tik kitoj rankoj) atvejais. Čia aš nieko
naujo neišgirdau, bet kartojimas ir praktika yra mūsų jėga ir variklis. Mes,
antramečiai, ir trečiamečiai pasikartojome, o pirmamečiai turėjo puikią progą
pasitikrinti savo studijų žinias ir išmokti tai daryti. Aš jau nuo vasaros
vidurio sukau galvą, kas mūsų naujokams praves šiuo mokymus, kol kas mes
vyresnieji dar nesame tiek pasiruošę mokyti kitus, o mūsų mokytojai vienas po
kito pabėgo, pasirinko lengvesnį kelią. O savų skubiosios medicinos gydytojų
juk dar neturime. Jais būsime mes. Tam turim būti puikiai pasiruošę.
Aš išdrįsiu pasakyti ir už
kitus, kad sužinojome ir kai ką atrodo visiškai naujo, arba tiesiog ne taip
vadinto, ar ne taip akcentuoto dalyko – ROSCy, paprastai sakant – tai paciento
priežiūra po gaivinimo. Kai taktika skiriasi pacientui po gaivinimo esant
sąmoningam arba ne.
Kita praktinė dalis buvo
FAST (Focused Assessment With Sonography for Trauma) examination. Po trumpos
teorinės įžangos, visi turėjo galimybę išbandyti save ultragarsu atliekant šį
ištyrimą. Šeši iš mūsų jau turėjo galimybę pavasarį EuSEM refresher course 4 Rijekoje tai išbandyti ir tam tikra prasme
dabar įvaldyti FAST po šių mokymų.
Kas
mane labiausiai žavėjo tas tris savaites, kol vyko mokymai ir
paskaitos?
Tai užtikrintumas,
taktikos turėjimas visais atvejais. Tai yra tai ko man būtent šiuo metu
trūksta, ir ko labiausiai noriu išmokti. Galima labai pafilosofavus pasmerkti
šį dalyką, nes neva griežta taktika yra tiesiog sprendimų darymas
neatsižvelgiant į nieką. Na, bet o ką daryti, kai turi atvejį prie savęs ir
reikia kažką daryti. Skubiai. Kokios taktikos imtis? Grubesnės ar švelnesnės.
Mūsų svečiai imtųsi grubesnės ir iškarto aktyvesnės taktikos. Nuo dabar aš
irgi.
Į klausimus, kuriuos
uždaviau mokymų metu ar prieš juos, jie puikiai atsakinėjo. Mane toks
pasiruošimas sužavėjo. Tikrai norėčiau būti gydytojas kaip Stacy, arba jei
dirbčiau paramediku, GMP, norėčiau dirbti kaip Danal. Tai yra – neturėti jokios
panikos turint sunkų ligonį, turėti galvoje veiksmų planą, žinoti kas ir kaip
veikia, žinoti kur kas padėta, ir kas bei kur gali padėti. Žinoti kas yra mano
sugebėjimų ribose, o kas man jau nepriklauso, ir kokiu atveju kviestis
konsultantus.
Taip pat mokymų metu
pastebėjau, kad mes (na aš iš savo daržo vertinu) esame jau visai neblogai, ar
net gerai paruošti terapinėms bėdoms spręsti, taip pat kardiologijoje. Su
gaivinimu atrodo didelių problemų irgi nėra. Tai ir paglostė širdį, ir privertė
pasistengti nenuleisti kartelės. Kol kas dar esame mažai paruošti chirurginėms
ir trauminėms bėdoms spręsti. Nenuostabu, nes dar tik prasideda ciklai, kuriuos
atliksime chirurginio ir traumatologinio profilio skyriuose. Kame dar bėda?
Tame, kad mūsų šitie ciklai suplanuoti planinėse ligoninėse ir skyriuose, kur
vyksta planinės operacijos. Visgi mano nuomone turėtume būti su chirurginių
profilių gydytojais priėmime ir atlikti intervencijas ten su jais. Arba jei jau
skyriuje esame – kad eitume į tas procedūras ir operacijas, kurios ateityje
numatomos atlikti SPS.
O labiausiai sužavėjo
traumuoto paciento ištyrimas. Stacy čia pademonstravo aukščiausią lygį, ne
veltui, kaip ji pati sako, jai labai patinka trauminiai pacientai, nes su jais
lengva. Trumpai apie ištyrimą: įvertinus ABCDE (nes jei pacientas nestabilus,
pirmiau jį reikia stabilizuoti) greitai prabėgamos visos paciento organų
sistemos, ir užrašantysis žmogus pažymi kas blogai, kas n. y. Einama nuo galvos
iki kojų, iš kairės į dešinę. Kuo man patinka amerikiečių anglų kalba ir
taktika? Nes pavyzdžiui, jiems neradus nieko blogo kairėje kojoje galima
garsiai pasakyti ir parašyti: „left leg: negative“. Tiesiog nežinau kaip
lietuvių kalbininkai leistų tai suformuluoti lietuvių kalboje. Net
nesvarstysiu.
Danal ir Stacy kaip ir
puikūs savo srities specialistai, taip labai žavūs ir smagūs žmonės! Po visų mokymų padarėme afterparty vienoje sostinės kavinių. Man
labai smagu buvo klausytis jų kalbant lietuviškai ir apie vietas, kuriose jie
buvo Lietuvoje, ir kaip Stacy taria lietuviškąjį „taip“, nors ji teigė, jog
moka tik tris žodžius lietuviškai, mes žinom kad tai netiesa! Tuo tarpu Danal
rodė puikų pavyzdį mūsų šalies gyventojams, gyvenantiems čia 50+ metų ir
nemokantiems lietuviškai. Kaip priklauso, pamokėm keleto blogų žodžių
lietuviškai, kad susimovus būtų galima susikeikt lietuviškai.
Kadangi jie prasitarė,
kad skaniausias lietuviškas patiekalas yra kepta duona su sūriu, negalėjau jų
nenusivesti į vietą, kuriai paaukojau dvi vasaras – kavinę, kurioje nėra keptos
duonos su sūriu, bet yra Senamiesčio sūrio pirštelių su česnakiniu padažu! Po
to jiems dar aprodžiau Vilniaus universiteto centrinių rūmų ansamblį, visai kaip
per medicinos istorijos pratybas. Dar kitą dieną Stacy ir Danal su kolege ir
draugais išbandė vieną iš vilnietiškų escape
room.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą