2015 m. gruodžio 10 d., ketvirtadienis

Skubios pagalbos skyriaus kalba

Visai neseniai budėjimo metu mane ištiko bėda. Tik įžengus pacientui į kabinetą pagalvojau, kad bus daug bėdos. Bėdų susikalbėti... Pacientas kurčnebylys. O bėda po vieną nevaikšto, jį lydintis asmuo - gyvenimo draugė/sugyventinė - taip pat kučnebylė... Bet visa laimė, kad ne visu 100 proc. Ta prasme, jie abu labiau kurti, nei nebylūs. Iš keleto garsų ir žodžių gan greit susirinkau anamnezę, buvo aišku kokie jų tikslai ir ką reikia daryti. Ir nors jie atrodė bei elgėsi ekscentriškai, ne taip kaip "normalioji visuomenė", jie buvo nuoširdūs ir dėkingi už pagalbą. Abu buvo vidutiniškai išgėrę, bet neagresyvūs. Gavę gydymą, rekomendacijas ir receptą labai laimingi iššuoliavo.

Kaip mes susikalbėjom? Nieko stebuklingo, paprastaisiais ženklais ir gestais, bei susirašinėjimu ant lapelių. Paeiliui nurodžiau kas blogai, kokia diagnozė, ką ir kaip toliau darysiu, ko atsisakyti ir kaip toliau elgtis.
Ir žinote dėl ko rašau įrašą tinklaraštyje? Nes noriu pasakyti, kad pasirodo, jog su kurčnebyliais susišnekėti yra lengviau nei su nemaža dalimi Vilniaus gyventojų.
Apie kiekvieną susikalbėjimo lygį konkrečiau:

1) Sunkiausia su tais, kurie kalba tik rusiškai lenkiška kalba, Tos kalbos nesupranta nei tikras rusas, nei tikras lenkas. Ta kalba susišnekama tik tarpusavyje (especially low grade).
2) Dar blogai kai kalba tik lenkiškai. Vadinu juos pasaulio bambomis, nes jie įsivaizduoja, kad lenkų kalba yra pasaulinė kalba ir ja visur galima susikalbėti. Tenka juos nuvilti, nes net Lietuvoje ši kalba netinka (poor grade). 
3) Sunku ir su tais, kurie kalba išskirtinai tik rusiškai. Apsimetinėja išpūstažandėmis didžiaakėmis auksinėmis žuvelėmis, kai jiems bandai ką nors pasakoti rusiškai, su daugybe tarptautinių žodžių, kurie yra tokie pat ir lietuvių ir rusų kalbose, tik lietuviškieji turi kokią nežymią galūnę, ir jie niekaip nepagauna apie ką tu čia dabar (poor grade).  
4) Visai lengva su tais, kurie kalba tik rusiškai, arba labai laužyta lietuvių kalba, bet supranta lietuviškai (intermediate). 
5) Iš viso lengva su tais, kuriems viskas OK su lietuvių kalba, tik niekaip neišmoksta tarimo ir kirčiavimo ir visur kiša savo grubiąsias "R" raides, riečia liežuvį tardami "Y" ir trumpina bei keičia galūnes pagal kažkokias taisykles, pavyzdžiui, Antokal (liet. Antakalnis), Santaryški (liet. Santariškės) - tai brainiac grade. Kiekviename iš šių lygių didžiausi pagalbininkai yra giminės ir artimieji poliglotai, kurie supranta ir paciento kalbą ir valstybinę, tuomet problemyčių kaip ir nėra. Tokius artimuosius poliglotus vertėjus labai gerbiu ir dėkoju, kad jie atlydėjo nelaimėlius, nes jie dažnai dar atskleidžia informacijos apie pacientą, jo ligas, vaistus daugiau nei pats pacientas gali.
Vilniaus žemėlapis skirtas anglakalbiams
Taigi, tokios vat problemos kyla, kai gyveni šalyje 10-20-30-40-50-60-70-80 ir daugiau metų, bet vis dar nemoki tos šalies kalbos. Mano nuomone, taip elgdamiesi žmonės save izoliuoja nuo normalios raidos, asmenybės vystimosi, nuo natūralaus bendravimo su aplinka, visuomeniško laisvalaikio leidimo ir kt. Man, atvykusiam į Vilnių iš mažojo Kauno, t. y. Tauragės, tai yra nesuvokiama. Nemanau, kad tai labai blogai, bet esu nacionalistinių pažiūrų.
Gyvenant Vilniuje darbdaviai linkę vertinti darbuotojus, kurie mokas tas visas Vilniaus kalbas. Nes dabar visur yra klientai, jiems visaip kaip bandoma įsiteikti, net sveikatos apsaugos sistemoje turbūt išnyks žodis pacientas ir liks tik klientas, kuriam medikai teiks sveikatos priežiūros paslaugas (dabar sistemingai einama prie to). O tokie klientai tik pratinami prie socialinės/kalbinės atskirties...

Retorinis klausimas, kokia kalba jūs norite kalbėti savo darbe? Kaip jūs jaučiatės, kai darbe jūsų  ne turistas, ne šalies svečias reikalauja kalbėti, pats net nebando kalbėti valstybine kalba? Nemanau, kad nusižengsiu Hipokrato priesaikai ar pasirodysiu nehumaniškas pasakydamas, kad ne medikui reikia ligonio, o ligoniui mediko. Čia ne apie tai, kad nenoriu padėti/gydyti ar noriu pakenkti ir pan. Gydymo įstaigos visgi ne parduotuvės, restoranai ar viešbučiai, kuriems reikia klientūros, apyvartos, todėl jie pataikauja klientams, kad tik jie išleistų pinigus. Gydytojas ir medicinos personalas yra pagalbos teikėjas nelaimės, ligos atveju. Jiems apyvartos ir klientūros nereikia, bent jau taip turėtų būti. Privačiose įstaigose visko pasitaiko, gi yra laboratorijų, kurios padarys bet kokį norimą tyrimą, tik jūs mokėkite. O tam tyrimui indikacijų nėra jokių, tik jūsų noras. Neturite kur dėti pinigų? Yra daugybė kitų būdų juos išleisti. Valstybinės įstaigos gi dabar turi "dirbti" pelningai, viskas skaičiuojama, vienos ligos, būklės, gydymo metodai apmokamis iš ligonių kasų geriau, kiti mažiau, todėl susidaro situacija, kad įstaigoms geriau, jei pacientai serga sunkiau, pritempinėjamos diagnozės gauti geresniam finansavimui ir t. t.
Su šiais mano teiginiais galite ir nesutikti, kviečiu į diskusiją komentaruose.
O dabar banaliai pakalbėsiu. Kaip viskas vyksta už mūsų valstybės sienos? Negarantuoju už visas pasaulio valstybes dėl vienos ar vienodos sistemos, bet jei nemoki valstybinės kalbos,ir neikaip nepavyksta susikalbėti tarptautinėmis (pvz., anglų, rusų, kinų, gestų), tuomet reikia vertėjo. Jį atsivesti ir jam mokėti turi pacientas. Elementarus pavyzdys - jei aš išvažiuosiu į Italiją dirbti gydytoju, tai man reikės pratęsti italų kalbos kursus ir išmokti galutinai itališkai, kad galėčiau susikalbėti su Italijos pacientais. Normalioje valstybėje joks asmuo nemokantis valstybinės kalbos nepasieks normalausvidutinio visuomenės sluoksnio, negaus darbo kur reikia kalbos ir t. t.
Simple as f.

2015 m. gruodžio 9 d., trečiadienis

Nuotolinis reanimacijos skyrius arba Tele ICU

Tele ICU (angl. tele intensive care unit - nuotolinis reanimacijos skyrius) - negirdėtas, nematytas, neragautas, neuostytas ir nejaustas reiškinys Lietuvoje, puikiai funkcionuojantis JAV. Apie šią naujovę ir norėčiau labai trumpai pasidalinti informacija bei savo mintimis.

Neseniai VUL SK lankėsi lietuvis gydytojas R. Matulionis. Jis Lietuvą paliko prieš maždaug 20 metų, dabar atvyko  pasidalinti naujienomis iš Užatlantės. Jis yra gydytojas anesteziologas-reanimatologas, dirba ligoninėje prie Bostono. Ten sėkmingai funkcionuoja tele ICU.

Kodėl prireikė tokio dalyko kaip tele ICU? Svečias papasakojo, kad JAV kelių pastarųjų dešimtmečių ligoninių tendencijos buvo tokios, kad beveik visi ligoninės pacientai būdavo gydomi labai intensyviai, t. y. arba reanimacijoje arba skyriai tiesiog tapdavo išimtinai vien reanimacinėmis palatomis. Keista situacija gaudavosi, nes 80 proc. ligonių ligoninėje neva labai sunkūs ir gydomi pagal intensyvios terapijos profilį. Žinoma apmokėjimas už šias paslaugas yra labai geras. Gydytojų tokiems pacientams reikėdavo daugiau, kol pasidarė taip kad skyriuje 20-25 ligoniai ir tame skyriuje dirba 13-15 gydytojų. Tai ligoninei atneša didelius nuostolius. Nes gydytojas JAV yra labai brangi darbo jėga (ne kaip Lietuvoje). Ne į temą, bet svečias paminėjo, kad JAV rezidentas gauna vidutiniškai apie 50 000 JAV dol. per metus neatskaičius mokesčių, o pvz., gyd. širdies chirurgas > 1 000 000 JAV dol. per metus su mokesčiais. Nesistebėkite skaičiais, nes mokesčiai sudegina apie pusę šių sumų. Bet ne apie pinigus mano įrašas. Amerikiečiai, kaip Europos vokiečiai, viską mėgsta skaičiuoti ir optimizuoti, ir štai ką pradėjo: sujungia keletą ligoninių, kaip pavyzdį duosiu Vilniaus klinikinę ligoninę, jos Antakalnio filialą, M. Marcinkevičiaus ligoninę, dar sakykim Širvintų ir Trakų ligonines - jų reanimacijos skyrius sujungiame ir gauname dviejų lygių reanimacijas - intensyvesnes/sunkesnes, ir lengvesnes. Tas pats padaryta Masačiusetso valstijoje - sujungtos 8-9 ligoninės į vieną bloką. Ir sakykime atvyksta sunkesnis ligonis - nesvarbu ar į centrinę ligoninę ar jos filialą, gydytojas sprendžia ar pacientą reikia pasilikti ne tokioje intensyvioje reanimacijoje ir jaustis saugiai bei ramiai, ar visgi pervežti (ar pasilikti centrinėje jei atvyko tiesiai į ją) į aukštesnio lygio reanimaciją. Šitokios derybos vyksta ypatingai dienos metu, naktį visi vežami į centriuką, ir tą skirstymą atlieka skubiosios medicinos gydytojas.

Kaip dirba gydytojas tele ICU vienete?
Gydytojas dirba normalią darbo dieną reanimacijoje, žiūri, prižiūri, rūpinasi ir gydo ligonius kaip įprastame skyriuje nuo 7 val. iki 16 val. 5 dienas per savaitę. Taip būna įprastą savaitę. O budėjimo savaitę, jis taip pat dirba skyriuje 7-16 val., o visą likusį laiką - t. y. po pietų ir savaitgaliais - jis budi namuose, kur įrengta "stotelė" t.y. 3 kompiuteriai su 6 monitoriais, per kuriuos galima stebėti viską, kas vyksta su pacientu. Jei vyksta nenumatyti dalykai, ar rezidentai nesusitvarko su darbu, gydytojas gauna pranešimą, kad reikia suvaldyti situaciją ir per 5 min. prieiti prie "stotelės", jei įvyksta koks nors neatidėliotinai svarbus įvykis reanimacijoje, gydytojas privalo per tam tikrą laiką prisistatyti į ligoninę.
O kas šiaip vyksta ligoninėje?
Normalus darbas. Slaugytojos, slaugytojų padėjėjos, farmacistai, 2 gydytojai rezidentai sukinėjasi aplink, dirba savo darbus ir rūpinasi pacientais. Neskambina 3 val. nakties gydytojui pasakyti, kad pacientas ką tik pasišlapino ar kaip pakoreguoti vaisto dozę po dializės, kuri baigėsi 2 val. nakties (vaisto dozes skaičiuoja farmacistas). Ryte gydytojas ateina į darbą ir sužino kas vyksta naktį. Kadangi jis ramiai miegojo ir spėjo pailsėti, sekančią dieną į darbą atvyksta žvalus, dirba nuo 7 iki 16  val., ir atlieka viską, kad ir sekančią naktį viskas praeitų ramiai, be incidentų.
Iš bendrų tendencijų Lietuvoje galiu pasakyti, kad atsiliekame kokius 20-30 metų, nes dabar pas mus ant bangos ta mada, kai dauguma artimųjų įsivaizduoja, kad jų apysveikis agurkėlis artimasis turėtų gulėti tik reanimacijoje, nes tik ten vyksta darbas ir gydymas, normaliai rūpinamasi pacientais. Visur kitur dirba tik žudikai, kyšininkai, nemokšos ir t. t. Kas šiek tiek stebina, kad panašiai elgiasi ir gydytojai skyriuose - tik truputį sunkesnis ligonis - jį tuoj pat nori iškelti į reanimaciją, nes suprask, skyriuje turi būti tyla ramybė ir tik ambulatoriniai pacientai gulėti. Reikia suprasti ir gydytojus, jie tikriausiai  patiria spaudimą iš giminių ir nenori to papildomo streso ir atsakomybės, nes reanimacijos gydytojai puikiai susitvarko su tokiais pacientais. Taip ilgainiui ligoninių valdžia didina intensyvios terapijos vietų skaičių, reanimacijos skyriai atsiranda arba tiesiog toliau bujoja net ir mažose ligoninėse, ir t. t.

Būtų nuostabu jei Lietuva peršoktų tuos 20-30 metų ir nenaudotų kitose šalyse nuvalkiotų pinigų plovimo būdų ir žengtų optimizuoto lėšų skirstymo link. Tada ne taip baisiai atrodytų gydytojų trūkumas, ar darbo užmokesčio trūkumas (darbo visada bus gana).