2016 m. gegužės 11 d., trečiadienis

Atsišviežinimo kursai Stambule

Kiekvieno gydytojo didelę gyvenimo dalį sudaro mokymasis. Idealiu atveju rezidentūroje 50 ir 50 proc. taikiai pasidalina darbas ir mokymasis. Tuo remdamasi rezidentūros bazė mus išleido  (ir paliko darbo užmokestį už komandiruotėje praleistą laiką) kelioms dienoms tobulinimuisi į kasmet du kartus per metus vykstančius Europos skubiosios medicinos asociacijos "Refresher course". Jie vyko jau 6-tą kartą, šį kartą Turkijoje, Stambule. Tai kursai skirti jauniesiems skubiosios medicinos gydytojams - atnaujinti teorines ir praktines žinias, palaikyti bendravimą ir bendradarbiavimą tarp Europos šalių skubiosios medicinos gydytojų.

Trumpai apie Stambulą. 
Stambulas yra neabejotinai didžiausias Turkijos, o kartais laikomas ir didžiausiu Europos miestu, tačiau yra viena koja Azijoje. Dėl šios vienakojystės, Stambulas dažniausiai neužskaitomas kaip didžiausias Europoje. Įvairių šaltinių duomenimis Stambule gyvena apie 14-16 milijonų, taigi, beveik 30 lietuvų (meskite mintis, kad Lietuvoje dar gyvena 3 milijonai), o plotas - kaip Šiaulių rajono. Miestas įsikūręs prie Bosforo sąsiaurio jungiančio Juodąją ir Marmuro jūrą, per sąsiaurį jau yra pastatyti 3 didžiuliai tiltai.

Kursai prasidėjo nuo įvadinės kalbos ir keleto bendrųjų paskaitų apie skubiosios medicinos situaciją Turkijoje bei skubiosios medicinos iššūkius Europoje.
Turkijoje žmonės labai mėgsta ligoninės priimamuosius - Turkijoje vizitų skaičius priėmimo skyriuje yra 140 milijonų, taigi vienas Turkijos pilietis ten apsilanko du kartus per metus. Visgi dauguma apsilankymų nereikalavo skubiosios medicinos ir juos buvo galima išspręsti ambulatorinėje grandyje poliklinikoje.
Pirmąjį mokymų vakarą vainikavo gala vakarienė, ji buvo surengta laive plukdžiusiame mus Bosforo sąsiauriu. Vakarienė buvo kukli tradicinė turkiška ir ganėtinai gausi.
Vakarienės metu pradėjome visi bendrauti ir dalintis patirtimis savo šalyse skubiosios medicinos srityje. Lietuviai išsiskyrė darbo valandų skaičiaus dydžiu, darbo užmokesčio neadekvatumu ir absurdiškumu (Turkijos rezidentai gauna 2 tūkstančių eurų algą, o kainos tokios kaip pas mus geraisiais lito laikais), darbo-poilsio režimo pažeidimais dirbant 2-3 darbuose, trumpomis eilėmis priėmimo skyriuose ir pan. Tačiau smagiausia tai, kad visose šalyse daugybė bėdų tos pačios - tik vieni jas jau praėjo, kiti dar tik klampoja per jas. Dalinimasis sprendimo būdai - neįkainojamos vertės. Turkija skubiosios medicinos specialistus ruošia nuo 1993 metų, JK Europoje pirmauja, o Lietuva - nuo 2013 m.
Labiausiai mane asmeniškai, kaip ir pernai tuose pačiuose mokymuose, žavėjo gydytojų, profesorių ir įvairių asociacijų prezidentų paprastumas - gala vakarienėje nebuvo vakarinių suknelių, kilogramų makiažų, perdėto puošnumo ir rodymosi. Jaunųjų skubiosios medicinos gydytojų sekcijos prezidentė (italė) buvo apsirengusi džinsais, marškinėliais ir švarkeliu. Turkija musulmoniška šalis, tad ir alkoholis per laivo kraštus nesiliejo...
Antroji ir trečioji diena buvo labai intensyvios ir gan panašios - nuo ryto iki pietų trumpos paskaitos, o po pietų remiantis išdėstyta teorine medžiaga buvo organizuojami praktiniai mokymai, vad. workshopai. Kad geriau įsisavintume praktines žinias, visi dalyviai (jų iš viso buvo tik apie 50) buvo suskirstyti į mažas grupes. Pertraukėlių ir pietų metu pateiktas maistas, deja, mūsų poreikių nepatenkindavo, mūsų receptoriai ir skrandžiai nebuvo labai pritaikyti turkiškam konferencijų maistui, visą dieną variklis ir smegeninė buvo varomi kava ir vandeniu, vakarienei keliaudavome į kebabinę, valgyti tikro turkiško maisto. Abi dienas vakare buvo organizuojami socializacijos minivakarėliai bare, kur buvo galima pabendrauti neformalioje aplinkoje. Atlaikiau tik vieną iš jų - jie baigdavosi per vėlai, kad galėčiau ryte atsikelti ir palakstyti.
Praktinių užsiėmimų metu buvome pamalonintai nustebinti kai kuriomis savo žiniomis ir įgūdžiais, pasirodo nors ir jauni, bet jau kai ką mokame. Už tai esu dėkingas keliems entuziastingiems gydytojams, kurie negailėdami savo laiko ir negaudami jokios finansinės naudos moko mus net ir nebūdami skubiosios medicinos gydytojais - nes jų Lietuvoje dar net ir nėra (kol kas yra tik s. m. rezidentai).
Ketvirtoji diena prasidėjo 2 paskaitomis, persimetė į 2 nuotaikingus "workshopus" ir baigėsi ramiais uždarymo ir apibendrinimo pašnekesiais.

Kursų finansai
Dalyvavimas kursuose man kainavo 200 eurų, nes esu Europos jaunųjų skubiosios medicinos gydytojų asociacijos narys (EuSEM - YEMD). Jei juo nebūčiau, kursai kainuotų 350 eurų. Metinė narystė asociacijoje kainuoja 54 eurus.
Lėktuvo bilietas kainavo 139 eurus, tai pigus bilietas, bet reikėjo išvykti savaitei. Jei būčiau skridęs tik kursams (4 paroms), tuomet bilieto kaina būtų mažiausiai dviguba, ir skrydžiai būtų netiesioginiai, su neefektyviu laiko naudojimu. Tiesa mano kolegos "užtaikė" progą nusipirkti dar 30 eur. pigesnius bilietus tomis pačiomis dienomis, su persėdimu Kijeve. Tačiau jiems toks skrydis kainavo papildomų kitų finansinių ir laiko išlaidų (itin ankstus skrydis - taksi paslaugos, persėdimo laukimas oro uoste, ratų sukimai ore, vėlavimas), aš viešuoju transportu nuvažiavau ir grįžau į abu oro uostus, kas finansiškai man labai pasitarnavo.
Tuomet dar lieka du dalykai: kur ir už kiek apsistoti, ir kaip prasimaitinti tą savaitę. Šiais abiem klausimais Turkija mus gelbėjo: buto nuoma kiekvienam iš mūsų atsiėjo 90+ eurų už 7 naktis, taigi apie 15 eurų už naktį. Aktualiausias klausimas Lietuvoje, taigi ir mums lietuviams maisto kainos. Valgyti kebabinėse, baruose-restoranuose lyginant su Lietuva pigu - jei atsimenate tuos laikus, kai buvo litas ir kai pagrindinis patiekalas kainavo 10-20 litų, tai čia visa tai vyksta dabar. Turistinėse vietose kainos didesnės, bet vistiek akis ir skrandį džiugina kainos (euro santykis su lira ir buvusiu litu - labai panašus). Net ir įkyriausi Turkijos prekeiviai prieš parduodami daiktą, kurį išsirinkau įspėjinėjo ar aš žinau, kiek tai kainuoja. Nežinau, ar bijodami to, kad neva išsigąsiu kainos ir nepirksiu, ar kad pabėgsiu. Išsirinkau daiktą už 25 liras, prekeivis perklausė ar tikrai žinau, kad tai kainuos 25 liras. Man tai buvo tikrai labai pigu, aš krykštavau džiaugsmu, kad tai kainuoja 25 liras, o ne 25 eurus. Nes tikriausiai bet kurioje šioje Bosforo sąsiaurio pusėje esančioje Europos valstybėje, ypač turinčioje eurą, svarą ar franką ar kroną tai būtų kainavę 25 piniginius vienetus.
Taigi išvada - kad ir kokie geri būtų šie mokymai, du kartus per metus į juos nuvykti rezidentai nėra pajėgūs. Mūsų Alma Mater paskyrė kompensaciją už vykimą į kursus - 190 eurų. Taigi, neužteko net už kursus susimokėti. Nežinau kaip kiti, bet aš taupyt jiems pradėjau dar pernai.
Laisvas laikas
Po kursų pavyko aplankyti daugumą Stambulo lankytinų vietų. Paskutinę dieną buvome persotinti turkų noru mus apgauti finansiškai. Mane asmeniškai stebino kainų dydžiai, ar tiksliau mažumai. Net nesiderant ar po apgavystės kaina vistiek atrodo patraukli... Pasiekėme tą ribą, kai savo šalyje nebenori nieko pirkti, nes kainos drasko krūtinę. 
Turkai nuo nepatogių klausimų gindavosi fraze "little english" (kai bandėme ištardyti buto savininką, kai aiškinomės už ką priskaičiuoti mokesčiai kavinės sąskaitoje).
Paskutinę dieną pasilepinome plaukimu į netoli Stambulo esančias Princesės salas, tiksliau vieną jų. Vėlgi buvau apžavėtas plaukimo kaina - valandos plaukimas su nuostabiu vaizdu, be jokių stotelių - mažiau nei 2 eurai. Salose nėra motorinių transporto priemonių (išskyrus aptarnaujantį transportą), todėl ten tylu, ramu, galima grožėtis ir mėgautis gamta be transporto triukšmo ir užterštumo. Tiesa, vietomis mėgautis salos kvapu dėl kanopinio transporto nebuvo itin smagu. Ir kaip matote likau gyvas po pasiūlyto ir įvykdyto 13 km salos kalnų takelių maršruto - priverčiau kolegas su nepatogia avalyne šiek tiek pahaikinti.
Kas antrą dieną bėgiojau, bėgimo rezultatuose pagerėjimų (performanso) nebuvo, nes nelabai stengiausi dėl jų, tikslas buvo pagreitintu tempu apžiūrėti miestą ir su juo susipažinti ne tik turistiniu aspektu. Bėgikų Stambule nedaug - daugiau jų sutikau prie jūros, kitur buvau vienintelis, nors bėgimo vietos tikrai puikios. Gerėjo tik tas rodiklis, kad kasdien vis mažiau šunų mane bandydavo užpulti. Stambule yra dviejų tipų benamiai šunys: rudi ir pilki. Mano nuomone rudi yra šviežūs ir jauni, pilki - seni. Dauguma jų taikiai gatvėje tiesiog gyvena. Dauguma jų atrodo labai apslopinti, kaip prišerti diazepamo. Ai, tiesa, čia šunys yra dideli, mažų nematėm, matyt natūrali atranka, bet kačių nesirenka - jų čia netrūksta. Taigi išvada - Stambule kebabai iš kačių ar šunų negaminami, nebent iš mažų šunų. Pradžiugino akį didžiuliai benamiai šunys paryčiais grįžtantys į miestą po maudynių jūroje. Bėgiojant supratau, kad kai kurių vietų man buvo geriau nematyti - tradiciniam šiauriečiui nesuvokiamas gyvenimas  su gatvėmis-sąvartynais. Dar pradžiugino požiūris į sportą: sekmadienis, 6:30, krepšinio, tinklinio ir rankinio aikštelės šalia auksinio rago įlankos pilnos mėgėjų-žaidėjų, žaidimas pačiame įkarštyje. Kas taip ankstų sekmadienio rytą priverčia keltis iš lovos!? Sportinis žaidimas su draugais miesto centre! 
Tinklaraštyje aprašiau nemedicininę kursų pusę, savo kolegoms skubiosios medicinos naujoves  prievartiniu būdu perduosime rezidentų susitikimų metu. Ką gali žinoti, gal tokie kursai kada nors įvyks ir Lietuvoje.