2017 m. lapkričio 10 d., penktadienis

10 punktų apie praktiką vaikų ligų špitolėje

Tekstas apie mano įspūdžius, nuomones ir įžvalgas. Tokie tekstai visuomet būna šiek tiek padriki, tad tam, kad įneščiau bent šiek tiek tvarkos ir aiškumo, sugalvojau 10 punktų, kurie padės jums suprasti kaip jaučiuosi pradėjęs vaikų ligų ciklą ketvirtaisiais savo rezidentūros metais. Kaip ir priklauso špitoliniam skubiosios medicinos rezidentui, darbo vieta - priėmimo kambarys arba boksas.
Noriu įspėti, kad temos pavadinimas yra mano duoklė šių dienų medinių antraščių madai ("10 punktų padėsiančių jums gyventi tobulai" arba "7 būdai padėsiantys išvengti mėsos jūsų maisto racione" arba "12 būdų nustoti skaityti horoskopus - kiekvienam zodiakui po vieną"). Ir iškart atsiprašau tų, kurie perprato mano teksto antraštę ir be šio medinio medinės antraštės reikšmės išaiškinimo.

Prieš skaitant mano tekstą pateikiu taisykles ir paaiškinimus:
  • Priešiškai ir neigiamai nusiteikusiems žmonėms skaityti ir komentuoti griežtai draudžiama. Normalūs tėvai ir mamos į normalų tekstą apie vaikus reaguoja normaliai. Jei norite, kviečiu visus ne į isterijų vimdynes, o į normalią diskusiją.
  • Prašau neskaityti teksto taip, lyg jis būtų asmeniškai apie jus ar lyg skirtas tik jums, nes jis tikrai nėra. Please no drama - čia nėra vietos jūsų įsižeidinėjimams.
  • Tekste ganėtinai mažai sarkazmo, na aš bent jau stengiausi. Daug įspūdžių, na dėl šito man stengtis nereikėjo. Praktiškai nulis negatyvo, nes netokia mano rašytinės veiklos esmė.
  • Jei turite neaiškumų dėl savo vaiko būklės, sveikatos, ligų ar jums tiesiog dėl to neramu - visuomet kreipkitės į profesionalų medicinos personalą. Neieškokite medicininių atsakymų internete ar tuo labiau šiame tekste. Kiekvienas atvejis yra konkretus ir reikalauja asmeninio medicinos specialisto įsigilinimo. Be to medicina yra žiauriai besikeičiantis reikalas, taip kad tik nuolat besitobulinantys specialistai jums gali asmeniškai atsakyti į jūsų klausimus. Jei jūsų poliklinika nesusitvarko su pacientais ir dėl to jūs esate priversti ieškoti pagalbos ligoninės priimamajame, tai rekomenduoju keisti polikliniką, nes yra poliklinikų, kurios puikiai susitvarko, o nemokančios ar nenorinčios tvarkytis - tegul užsidaro.
Manifestacija
Aš galiu dirbti daug valandų, daug dienų iš eilės be laisvadienių, be atostogų, galiu dirbti 3 bemieges naktis iš eilės ir apsieiti be rytinio gaivinimo ar rytinės kavos, galiu dirbti per 3 darbus, 3 metus iš eilės, galiu dirbti su daug pacientų ir dirbti daug nesveikai stresinio darbo, leisti stresui mane patirti ir viską atlaikyti, bet esu praktiškai bejėgis prieš vaikų virusus. Jie mane nuginkluoja ir paguldo labai greitai. Su šiuo reiškiniu susidūriau dar prieš medicinos studijų laikų vaikų ligų ciklus, nes tekdavo susidurti su "savais" vaikais. Tad nenuostabu, kad man ir šis vaikų ligų ciklas prasidėjo dar vienu paguldymu į lovą. Tai buvo vienas iš žiauresnių vaikiškų virusų, neveltui jo toks pavadinamas - "nuožmusis gerklės skausmo ir bendro silpnumo virusas, nepatikslintas". Nelygią kovą pralaimėjau ir pragulėjau savaitę "ant" nedarbingumo pažymėjimo.

1. Rekordai ir karščiavimas
Daugumai žmonių Žemėje yra suvokiama, kad nė vienas vaikas neužaugo be karščiavimo. Tačiau ne visiems. Prieš šimtą ir daugiau metų dauguma vaikų ir numirdavo susirgę, nuo baisių infekcijų ir jų komplikacijų bei nuo karščiavimo išvirus jų smegenims. Šiuo metu esame labai pažengę ir turime du nuostabius vaistus pagalbininkus bei skiepus, tad situacija su vaikais labai pagerėjusi (nebereikia gimdyti 13 vaikų, kad bent 5 užaugtų). Tačiau kiek gimsta naujų tėvų, tiek vis atsiranda ir naujų nesusipratimų. Pavyzdžiui, rekordas nuo sukarščiavimo iki registravimosi Priėmimo ir skubios pagalbos skyriaus (PSPS) registratūroje - 10 minučių. Jūsų pastebinimui pasakysiu, kad tėvų įveikiamas atstumas varijuoja nuo 1 iki 10 km, o atsakymas į tai, kaip galima tokį atstumą įveikti per 10 minučių yra... tėvų super galios.
Labai neprofesionalu man būtų teigti, kad karščiavimas yra nesąmonė ir banalybė. Bet deja jis toks yra, kai karščiavimas valdomas ir nėra jokių kitų baisių lydinčių simptomų (traukulių; sąmonės netekimo; vangumo; įtemptų kaklo raumenų; didžiulio skausmo, ypač - galvos, pilvo; dusulio ar labai dažno kvėpavimo, net jei nosis gerai išplauta; hemoraginio bėrimo, kurio prieš sukarščiuojant nebuvo; lūpų, liežuvio, nagų pamėlimo; labai dažno pulso; nesuvaldomo ir ilgai trunkančio vaiko rėkimo), dėl kurių reiktų vykti į ligoninės priimamąjį per daug nedelsiant.

Kada karščiavimas valdomas? Tuomet, kai vaikas nors ir sirgdamas vistiek žaidžia, geria ir valgo gerai, yra budrus ir jums šypsosi, jo odos spalva - normali, arba kai vaikas atrodo bei jaučiasi gerai temperatūrai nukritus.

Karščiuojant labiau svarbu ne skaičiukai, o tai kaip vaikas jaučiasi - vienas atrodo mirštantis, kai jam 38°C, kitas griauna namus, varo iš proto tėvus ir nejaučia, kad jam 39,5°C. Tačiau susitarę brėžiame ribą ties 38,5°C, šią ribą viršijantis karščiavimas organizmui yra labiau žalingas nei naudingas, todėl jį reiktų numalšinti.

Kreiptis į gydytoją reikėtų, jei karščiavimas mažesnis nei 39°C ir:
  • vaikas atsisako gerti skysčius ar atrodo per daug sergantis, kad juos galėtų išgerti,
  • užsitęsė viduriavimas ar daug kartų kartojasi vėmimas,
  • turi dehidratacijos požymių (mažiau nei įprastai šlapinasi, neturi ašarų verkdamas, yra mažiau budrus ar mažiau aktyvus nei įprastai),
  • turi specifinių skundų (pvz., skauda gerklę ar ausį),
  • jei karščiavimas tęsiasi daugiau nei 24 val., jaunesniam nei 2 metų, arba 72 val. jei vaikas vyresnis nei 2 metų amžiaus,
  • dažnai karščiuoja (blogai malšinasi temperatūra, dažnai užkyla), net jei tik kelias valandas kas naktį,
  • vaikas turi lėtinių sveikatos problemų (širdies ligų, vėžį, vilkligę, pjautuvinių ląstelių anemiją),
  • jei karščiuojant išberia,
  • skundžiasi skausmu šlapinantis.
Kaip karščiavimas valdomas? Vartojant daugiau nei įprastai skysčių, mechaninėmis priemonėmis - nurengiant, nuklojant, vėsiais kompresais, vėsia, bet nešalta vonia, tuomet - paracetamoliu arba ibuprofenu, suskaičiuojant šių vaistų dozę pagal vaiko svorį (tikrinkite informacinį lapelį vaisto pakuotėje).

Rekordinės TOP 3 priežastys apsilankymui skubios pagalbos skyriuje:
Atvykome, nes vaikui šąla kojos.
Atvykome, nes vaikui niežti užpakalis.
Atvykome, nes vaikui sloga.

Jokių kitų tėvų veiksmų dėl šių vaikų skundų nebuvo. Jokių kitų skundų vaikai ir neturėjo. Tai nevienetiniai atvejai, dėl to ir TOP3. Jau geriau, jei sakytų, kad atvyko dėl to, kad neramu.
Ryte po budėjimo namo visada išlydi vietinis katinėlis
Nuotrauka iš asmeninio archyvo.

2. Eilės priimamajame
Kaip manote, kada daugiausiai žmonių registruojama dėl "skubios" pagalbos? Darbo dienomis nuo 19 iki 23 val. ir savaitgaliais. Su kuo tai susiję? Ne, tikrai ne su tuo, kad PSPS durys kitu laiku užrakintos. Ne, tikrai ne dėl to, kad kartais būna pilnatis. Ir ne, ne dėl to, kad saulės magnetinės audros ir kataklizmai siautėja. Daugiausiai vizitų registruojama tada, kai užsidaro poliklinikos, šeimos gydytojų bei pediatrų kabinetai ar kai jie tiesiog nedirba. Štai ir paslaptis. Tai čia kalbant apie suplanuotą skubią pagalbą. Neplanuotas pacientų bumas PSPS yra nenuspėjamas ir visiems suprantama kodėl. Todėl taikant neatvykti minėtu laiku, galite nuo vilko ant meškos užšokti - ir neskubios pagalbos teks palaukti keletą valandų... Patarimo kada važiuoti į PSPS čia nebus...

3. Tyrimai ir nušvitimas
Buvau apstulbęs pamatęs kokiu greičiu atliekamai tyrimai vaikų PSPS. Tai kosminis greitis. Aš nespėdavau užpildyti apžiūros protokolo kompiuteryje, kai tyrimų atsakymai man lįsdavo į ekraną ir badydavo akis. Turint tokį tyrimų greitį pacientų srautas yra tolydžiai sklandžiai valdomas - pacientų srauto "tekėjimas" toks, kokio visi mes ten dirbantys trokštame, o ir pacientai nujaučia, kad jis toks turėtų būti. Ir visi satisfikuoti.
Kraujo tyrimai imami iš pirščiuko. Dabar man akys atsivėrė, kodėl jauni suaugę, suaugusiųjų ligoninėse taip nustebdavo, kad mes kraują imam iš venos, o ne iš pirščiuko. Nes pirščiukai baigės ir užaugo. Vaikai kartais daugiau verkdavo, kai juos apžiūrinėjau ir klausiausi su stetofonendoskopu, nei kai jiems durdavo į pirščiuką. Sakysit, kaip baisu - bet ne. Sveiki vaikai ir turi priešintis apžiūrai bei verkti gydytojo apžiūros metu. Išimtis tik jei sveikam vaikui labai patinka tavo akiniai ir jis neatitraukia akių nuo tavo akinių ir nesipriešina.
Kai akys atsivėrė dėl tyrimų, atsivėrė ir dėl kitų subtilybių - iki šio ciklo nesuprasdavau, kodėl jauni suaugę lekia į ligoninės priimamąjį dėl visokių, nevenkim to žodžio, nesąmonių. Tai viskas man dabar aišku - kol jie buvo vaikai ir jų gyvenimą bei pasaulį valdė tėvai, jie juos dėl tokių pačių nesąmonių tampė į vaikų ligoninių priimamuosius, gaudavo viską nemokamai, ir jiems liko tas įsivaizdavimas, kad dėl visko reikia tučtuojau lėkti į ligoninės priimamąjį. Iš dalies sėkmingai jie tai ir darytų, kai pradeda valdyti savo gyvenimą ir pasaulį, bet susiduria su mumis, tais baltachalačiais veltėdžiais, kurie grasina mokamomis paslaugomis ir auklėja, sakydami, kad pas šeimos gydytoją irgi reikia eiti.

Atkreipiu dėmesį, kad aš rimtų simptomų, ūminių tragiškų būklių niekada nevadinu nesąmonėmis. Geriausias medicininės nesąmonės apibrėžimas yra pasakytas pačių pacientų: "Nu daktare, aš pats/pati suprantu, kad čia nesąmonė, bet ji ilgai tęsiasi ir nežinau ką daryti. Ir taip, aš nesiėmiau jokių veiksmų dėl šios problemos sprendimo, pas šeimos gydytoją visus šiuos mėnesius, kol mane vargina šita nesąmonė nebuvau nuėjęs/nuėjusi."

4. Bendravimo su pacientais ypatumai
Dažniau bendravau ne tiesiogiai su pacientu, kiek su jo tėvais. Kartais jų ir paciento suvokimas apie būklės rimtumą neturėdavo jokio ryšio.
1 scenarijus: tėvai atlekia su sveiku vaiku, nors mano, kad jis labai smarkiai serga. Po pirminės apžiūros trumpam palikus juos kabinete, gali girdėti ir jausti kaip tie "ligoniukai" pamažu griauna ligoninę - tiek įsismarkuoja žaisdami, kad tikrai nenujačia, kad yra ligoninėje ir kad čia bent apsimest ligoniu reiktų. O dar būtumėt matę kokia ristele jie atbėga iki ligoninės durų. Tačiau tėvai to nemato, ignoruoja, tempia tuos vaikus, galiausiai ir netiki tuo, kai gydytojas sako, kad vaikas "praktiškai sveikas", tyrimai tik patvirtina, kad jie buvo atlikti sveikam asmeniui. Juk jei visų žmonių kūnai būtų tokie lengvai pažeidžiami ir sugalabijami, mūsų rasė seniai būtų išnykusi.
2 scenarijus: vaikas atnešamas gulintis kaip lapas, net svetimam aišku, kad joks vaikas neturi taip atrodyti. Tyrimai tai tik patvirtina,  tuomet tėvams sakai, kad vaikas rimtai serga ir reikia gultis į ligoninę. O tėvams nešviečia vidinė lempa - jiems mat reikia skristi į kelionę, vykti į puotą ar dar bet kokį kitą nereikšmingą įvykį ar užsiėmimą. Labai nuoširdžiai ir paprastai dar keletą kartų papasakoji kokio rimtumo yra situacija. Nu ir vistiek nešviečia jiems galvoj, nors rentgenu peršviesk, neateina jokia išganinga mintis jiems į galvą, jokios empatijos savo vaikui. Tada pradedi griežčiau - ar jie sirgdami norėtų keliauti, blaškytis po lauką ir kitas neįdomias vietas, dalyvauti puotose, ar jie mano, kad tokiomis sąlygomis įmanoma pasveikti ir t. t. Nu juk ne? Tai kuo skiriasi jų vaikas nuo jų pačių - jis serga ir turi sveikti ir gulėdamas lovoje užklotas dėmesiu ir meile. Kai kova nelygiavertė, tai tas 4-14 kg gaminys yra tampomas kaip tėvams patogiau...

5. Skiepai
Pasisekė, nes asmeniškai nedaug sutikau tėvų, kurie totaliai neskiepija vaikų. Bet kažkodėl, kai vaikas suserga, o tokie serga statistiškai dažniau nei kiti, tėvai vistiek atvyksta į ligoninę pas tuos "eksperimentuotojus" ir "žmogėdras" gydytojus gauti gydymo. Jiems apie jų sprendimą neskiepyti, vengdamas nereikalingų konfliktų, tiesiogiai per daug nieko sakyti negali, nes tai jų pasirinkimas, gali tik įspėti apie jų drąsą, apie jų prisiimtos atsakomybės dydį ir laukiamus iššūkius. Jei būčiau jų šeimos gydytojas, tai gal ir galėčiau nuolatos priminti, bandyti informuoti, perkalbėti, o dabar galiu tik gelbėti jų vaikų gyvybes... Ir tik nenoriai laukiu tų praktiškai išnaikintų pragariškų ligų protrūkių, nes panašu, kad jie bus.

Būsiu iš tų nepopuliariųjų gydytojų, kuris dar kartą tvirtai pasakysiu savo nuomonę, paremtą įrodymais pagrįsta medicina, patyrusių gydytų, profesorių informacija - skiepyti vaikus būtina. Ir žinau, kad susilauksiu visuomenės "žinovų", socialinio gyvenimo ekspertų (dažniausiai ir neskiepijančių savo vaikų) nuomonių apie skiepus, kurie niekada nestudijavo medicinos, imunologijos, nesidomėjo kiek metų mokslas siekė sukurti apsaugą nuo infekcijų, jų sukeliamų absurdiškų mirčių, kiek visa tai kainuoja - laiko, pinigų ir proto. Jei šie žinovai per keletą valandų praleidę internete  kažką "suprato" ar per keletą metų nematę savo akimis tų baisių ligų nusprendė, kad skiepai yra sąmokslas ir vaiko žalojimas, vietoj garsių kliedesių ir dezinformacijos skleidimo galėtų prisiimti visą atsakomybę už savo žodžius, už problemas kylančias dėl neskiepijimo, už kitų vaikų ar suaugusiųjų susirgimus ar mirtis. Tačiau nėra padėties be išeities, tad net ir šiais pažangos laikais leidžiama veikti natūraliai atrankai, kai galutinį sprendimą dėl skiepų priima tėvai.

Mokslo pažanga mums visiems padėjo suvaldyti infekcines ligas, sukeliančias pačias baisiausias ir beprasmiškiausias mirtis ir jei ta pažanga vienus apsaugo nuo infekcijų, tai kitų tėvų intelektinės galios stoka ištaško vaikus automobiliuose...

6. Bonusai naujajame darbe
Naujoji vergovietė pradžiugino tuo, kad dauguma, kurie iš anksto pareiškė norą, gavo skiepą nuo gripo. Aišku, kaip ir tikriausiai visose įstaigose, kuriose mes, rezidentai, nesame laikomi darbuotojais, turime išklausyti priešskiepijinį instruktažą, kad skiepai skiriami tik darbuotojams ir tik personalui, o gydytojams rezidentams - tik jei liks. Kadangi tai tęsiasi metai iš metų, instruktažas  patologiškai suteikia teigiamas emocijas, paroksizminį sarkastišką ir nesuvaldomą juoką, bet skiepą po kelių valandų gavau, iš tos laimės tik dar daugiau ir kietesnių antikūnų manyje prisigamino. Pirmą kartą gyvenime po skiepo mane dvi dienas krėtė šaltis, aš sukandęs dantis vis tiek šypsojausi ir buvau laimingas, gaminau antikūnus, toliau dirbau visus savo darbus, kad pagerėtų išgerdavau ibuprofeno ir išpylus karščiui bei prakaitui, tikrai sulaukdavau pagerėjimo. Bet užtat koks imunitetas susidarė!!! Tiek antikūnų prisigamino, kad atrodo veikia ne tik prieš gripo virusą, bet ir kryžmiškai prieš daugelį kitų vaikiškų virusų, nes daugiau ir nesusirgau. ir net po tokio baisaus pašalinio poveikio vistiek tikiu skiepų teikiama nauda.
Kad gripo skiepas itin svarbus dirbant su vaikais ir tuo labiau PSPS, manau niekam nekyla abejonių, nes čia kasdien tiesiogiai susiduriu su maždaug 30 virusėlių, o netiesiogiai - tiek kiek per dieną ar parą priregistruojama pacientų (75-160 vnt). Gripo vakcina buvo geras startas, o paskui imuninė sistema patyrė nuolatinį stresą  ir edukaciją dėl naujų mikroorganizmų nuolatinio telkimosi darbinėje aplinkoje ir tik stiprėjo. Ten dirbantys gydytojai kaskart apsirgę juokauja, kas ir kokį virusą dabar pasigavę ir kuo jis pasireiškia (pvz.: jau minėtasis nuožmusis gerklės skausmo virusas, bendro silpnumo, pilvo gurguliavimo virusas, kosulio virusas, raudonų akių virusas - žinoma tai nemoksliniai pavadinimai, dėl to ir naudojami tik šnekamojoje kalboje).

7. Vaikų pirminė sveikatos priežiūra
Supratau, kad poliklinikose pediatrinių pacientų priėmimo situacija - nežmoniškai geresnė nei suaugusiųjų. Kažkaip poliklinikos priima tuos tėvus su jų vaikais. Randa jiems laiko ir dėmesio, todėl atlikus svarbiausius tyrimus, pradinio gydymo veiksmus ir negavus efekto pacientas siunčiamas į ligoninę. Aš nustebdavau ir apsidžiaugdavau, kad priminė grandis veikia. Suaugusiesiems poliklinikos įkalusios į galvas, kad ten nei, nes nėra talonėlių. Galiausiai jie ten eit ir net nebando... Vargšai tie suaugę... Niekada negauna talonėlių poliklinikose... Bet šiaip reiktų pabandyti nueiti, paskambinti ir gauti, nes situacija keičiasi, ir tikrai yra puikiai dirbančių poliklinikų. Ačiū jų administracijoms ir medikams.

8. Socioemocinė aplinka
Netruputį gaila mažųjų žmonių, kai akivaizdžiai matoma nepriežiūra, kai jie yra tik dar vienas nesuprantamas aksesuaras tėvams (vienam ar abiems), o dar baisiau, kaip nemaloniai tėvai bendrauja tarpusavyje, kaip svetimų žmonių santykių aiškinimais vyksta vaiko ir gydytojo akivaizdoje... Vaikas tai mato ir jaučia, jis nėra tiesiog mažas, kvailas ir nieko nesuprantantis sutvėrimas. Ir nenuostabu, kad po nuolatinio buvimo tokioje aplinkoje kyla naujų problemų, vaikas neramus, nemiega, ištisai verkia, isterikuoja, nors iš esmės yra sveikas ar turėtų būti visiškai sveikas. Aš net suaugęs, užsiauginęs jei ne šarvus, tai bent storą kailį, jaučiu kabinete tvyrančią aurą, tai kaip tos auros (kabinete, namuose) gali nejausti beveik peršviečiamas, naivus, gležnas kūnelis, į kurį tik dėti meilę, dėmesį, geras emocijas, žinias, supratimą, o ne pilti, atsiprašant, srutas...

Yra ir gerų pavyzdžių bei atsvaros. Pavyzdžiui, kai vieni tėvai lyg ir įsižeidžia, kai jų mažamečiam vaikui užkabini maišelį šlapimui surinkti, tai kiti teigiamai motyvuoja vaiką: "Ė, bičas, žiūrėk gavai savo pirmąjį prezervatyvą gyvenime". Ir iš tikrųjų susimąstau ir iš pradžių pasimetu - bet čia tai koučinimas, lytinis švietimas ir pavyzdinis bendravimas su vaiku? Viskas viename. Atrodo viskas gerai, ir dar visiems linksma.

9. Vaikų gydytojai - vaikų angelai
Nuo pirmųjų valandų praleistų su vaikų ligų gydytojais, pastebėjau su kokiu užsidegimu jie dirba. Pediatrai prižiūri mūsų jauniausią populiaciją, kuri susiduria su nauja aplinka, naujais veiksniais, įvykiais, naujomis ligomis pirmą kartą ir kartais jų "nesąmonės" gali būti kokios nors, rimtos ar nelabai, ligos pradžia ir ją reikia pagauti laiku, būti nuolatos budriems. Nesupraskite, kad visiškai nurašau suaugusiųjų gydytojus, bet šiek tiek skiriasi su kokia energija ir užsidegimu dirba pediatrai ir nenoriu pasakyti, kad suaugusiųjų daktarai savo darbą daro atmestinai, bet jų darbe reikalai vyksta kitaip - pacientų paklausi ar buvo kas nors panašaus anksčiau, ar jie dėl to yra tirti, gydyti, ir dažniausiai pediatrai būna puikiai atlikę savo darbą, todėl gauni išsamų atsakymą ir nusiramini arba ne...
Visą ciklo laiką žavėjausi ir tebesižaviu, kaip vaikų gydytojai moka prieiti ir bendrauti su vaikais. Kaip jie moka greitai patraukti vaiko dėmesį ir gauti iš jo atsakymą. Tuo tarpu aš tik dominau kaip galimas tėvelis - veido bruožų, barzdos, akinių panašumu. Animacinių filmukų nežinau, tad dialogo apie tai su vaikais nesitikėjau, o vaikų ligų gydytojai tą jau įvaldę. Taigi, aš labai stengiausi ir mokiausi iš geriausiųjų.
Šie gydytojai rūpinasi, bendrauja, gydo jau taip tobulai maksimaliai, kaip galbūt ir nereikia, elgiasi su savo pacientais kaip su vaikais. Oj, taigi jų pacientai ir yra vaikai :)))
Džiaugiuosi, kad čia eilinį kartą susidūriau su tuo, kad gydytojas būdamas maksimaliai profesionalus išlieka ir maksimaliai žmogiškas. Vienu žodžiu, ir čia gydytojai  yra aukštumoj.
Man labai patinka, kad vaikų priėmime vyksta nuolatos mažyčiai (sakytum vaikiški) pokyčiai, judama į priekį, eksperimentuojama dėl geresnių sąlygų pacientams ir personalui, kaskart atėjęs į darbą rasdavau ten kažkokią mažą naują patobulinimą, atsiradusius po susirinkimo, pokalbio ar šiaip dėl reikiamybės, savalaikio reikalų vykimo ir vykdymo.
"Džiaugiuosi kaip vaikas"
Akimirka iš epizodo vasarą, kai buvo nutikęs gyvenimas ir galėjau pasidaryti nuotraukų užsienyje.
Nuotrauka iš asmeninio archyvo. 

10. Vasaros patirtis su vaikais.
Kalbėdamas apie savo įspūdžius ir pirmuosius potyrius Vaikų ligoninėje, negaliu nepaminėti vasaros kelionės įspūdžio su vaikais, kai raftinome vienoje Juodkalnijos upių su airių šeima (vyras, žmona ir 2 bei 4 metų dukros). Raftinant mane labiau apstulbino ne kanjonas, upės kriokliai ir slenksčiai, kuriuos kartu įveikėme, bet keturmetės mergaitės pasakojimas. Esmė tokia, kad keturmetė, sužinojusi, kad aš ir žmona esame gydytojai, pradėjo pasakoti apie  Airijos gydytojo vedamą medicininę laidą vaikams - ką išgirdo ir žino apie mediciną iš tos laidos. Pavyzdžiui, ramiau balsu papasakojo, kaip vaikui (tai galioja visiems) atpažinti ar jis smarkiai susitrenkė galvą ir ar jo galvos trauma sunki: 
-Reikia tiesiog atkreipti dėmesį ar tavęs nepykina, nėra vėmimo ar nesisuka galva ir ar jos kaip nors nežmoniškai neskauda, kitas žmogus turėtų patikrinti ar galvoje nėra žaizdų, kurias reikia aptvarstyti, susiūti. Suprantama, jei žmogus patyrė sunkią traumą ir prarado sąmonę - tai jis šių veiksmų atlikti negalės. Ir reikia vykti į skubios pagalbos skyrių.
Tai žodžiai iš keturmetės mergaitės lūpų. Nenoriu lyginti nepalyginamų dalykų, bet pas mus amžiuje esantys žmonės dėl banalaus savo viršutinės ataugos bumbtelėjimo lekia į ligoninės priimamąjį, tikina personalą, kad personalas nieko nedaro, nors žmogus tuoj numirs. Ta prasme, aš nebandau lyginti žmonių, neturinčių intelekto ir išsilavinimo su juos turinčiais ir dar skirtingose šalyse, bet tik prisiminiau savo patirtis iš ankstyvosios karjeros laikų, kai dirbau triažo zonoje.

Kol tinklaraštyje lyg dienoraštyje, kurio neturiu, lyriškai rašiau visuomenei savo įspūdžius, lygiagrečiai niekada nenutrūksta mano ir mano kolegų mokymasis ir gilinamasis į tikrai medicinines problemas ir jų geriausią sprendimą vaikų ligų sferoje. Šiame cikle tikrai netrūksta seminarų ir mokymų, ir pats jautiesi apžaistas kaip vaikas, ir jauti, kad čia jau mus išmokys, neišeisi iš šio ciklo žalias ir išsižiojęs.

Laukite tęsinio ir galutinių įspūdžių po 9 mėnesių. Tiek dar truks mano špitolinimas su vaikų ligomis. Gal būt reikės rašyti atsišaukiamąjį tekstą.