2015 m. gruodžio 10 d., ketvirtadienis

Skubios pagalbos skyriaus kalba

Visai neseniai budėjimo metu mane ištiko bėda. Tik įžengus pacientui į kabinetą pagalvojau, kad bus daug bėdos. Bėdų susikalbėti... Pacientas kurčnebylys. O bėda po vieną nevaikšto, jį lydintis asmuo - gyvenimo draugė/sugyventinė - taip pat kučnebylė... Bet visa laimė, kad ne visu 100 proc. Ta prasme, jie abu labiau kurti, nei nebylūs. Iš keleto garsų ir žodžių gan greit susirinkau anamnezę, buvo aišku kokie jų tikslai ir ką reikia daryti. Ir nors jie atrodė bei elgėsi ekscentriškai, ne taip kaip "normalioji visuomenė", jie buvo nuoširdūs ir dėkingi už pagalbą. Abu buvo vidutiniškai išgėrę, bet neagresyvūs. Gavę gydymą, rekomendacijas ir receptą labai laimingi iššuoliavo.

Kaip mes susikalbėjom? Nieko stebuklingo, paprastaisiais ženklais ir gestais, bei susirašinėjimu ant lapelių. Paeiliui nurodžiau kas blogai, kokia diagnozė, ką ir kaip toliau darysiu, ko atsisakyti ir kaip toliau elgtis.
Ir žinote dėl ko rašau įrašą tinklaraštyje? Nes noriu pasakyti, kad pasirodo, jog su kurčnebyliais susišnekėti yra lengviau nei su nemaža dalimi Vilniaus gyventojų.
Apie kiekvieną susikalbėjimo lygį konkrečiau:

1) Sunkiausia su tais, kurie kalba tik rusiškai lenkiška kalba, Tos kalbos nesupranta nei tikras rusas, nei tikras lenkas. Ta kalba susišnekama tik tarpusavyje (especially low grade).
2) Dar blogai kai kalba tik lenkiškai. Vadinu juos pasaulio bambomis, nes jie įsivaizduoja, kad lenkų kalba yra pasaulinė kalba ir ja visur galima susikalbėti. Tenka juos nuvilti, nes net Lietuvoje ši kalba netinka (poor grade). 
3) Sunku ir su tais, kurie kalba išskirtinai tik rusiškai. Apsimetinėja išpūstažandėmis didžiaakėmis auksinėmis žuvelėmis, kai jiems bandai ką nors pasakoti rusiškai, su daugybe tarptautinių žodžių, kurie yra tokie pat ir lietuvių ir rusų kalbose, tik lietuviškieji turi kokią nežymią galūnę, ir jie niekaip nepagauna apie ką tu čia dabar (poor grade).  
4) Visai lengva su tais, kurie kalba tik rusiškai, arba labai laužyta lietuvių kalba, bet supranta lietuviškai (intermediate). 
5) Iš viso lengva su tais, kuriems viskas OK su lietuvių kalba, tik niekaip neišmoksta tarimo ir kirčiavimo ir visur kiša savo grubiąsias "R" raides, riečia liežuvį tardami "Y" ir trumpina bei keičia galūnes pagal kažkokias taisykles, pavyzdžiui, Antokal (liet. Antakalnis), Santaryški (liet. Santariškės) - tai brainiac grade. Kiekviename iš šių lygių didžiausi pagalbininkai yra giminės ir artimieji poliglotai, kurie supranta ir paciento kalbą ir valstybinę, tuomet problemyčių kaip ir nėra. Tokius artimuosius poliglotus vertėjus labai gerbiu ir dėkoju, kad jie atlydėjo nelaimėlius, nes jie dažnai dar atskleidžia informacijos apie pacientą, jo ligas, vaistus daugiau nei pats pacientas gali.
Vilniaus žemėlapis skirtas anglakalbiams
Taigi, tokios vat problemos kyla, kai gyveni šalyje 10-20-30-40-50-60-70-80 ir daugiau metų, bet vis dar nemoki tos šalies kalbos. Mano nuomone, taip elgdamiesi žmonės save izoliuoja nuo normalios raidos, asmenybės vystimosi, nuo natūralaus bendravimo su aplinka, visuomeniško laisvalaikio leidimo ir kt. Man, atvykusiam į Vilnių iš mažojo Kauno, t. y. Tauragės, tai yra nesuvokiama. Nemanau, kad tai labai blogai, bet esu nacionalistinių pažiūrų.
Gyvenant Vilniuje darbdaviai linkę vertinti darbuotojus, kurie mokas tas visas Vilniaus kalbas. Nes dabar visur yra klientai, jiems visaip kaip bandoma įsiteikti, net sveikatos apsaugos sistemoje turbūt išnyks žodis pacientas ir liks tik klientas, kuriam medikai teiks sveikatos priežiūros paslaugas (dabar sistemingai einama prie to). O tokie klientai tik pratinami prie socialinės/kalbinės atskirties...

Retorinis klausimas, kokia kalba jūs norite kalbėti savo darbe? Kaip jūs jaučiatės, kai darbe jūsų  ne turistas, ne šalies svečias reikalauja kalbėti, pats net nebando kalbėti valstybine kalba? Nemanau, kad nusižengsiu Hipokrato priesaikai ar pasirodysiu nehumaniškas pasakydamas, kad ne medikui reikia ligonio, o ligoniui mediko. Čia ne apie tai, kad nenoriu padėti/gydyti ar noriu pakenkti ir pan. Gydymo įstaigos visgi ne parduotuvės, restoranai ar viešbučiai, kuriems reikia klientūros, apyvartos, todėl jie pataikauja klientams, kad tik jie išleistų pinigus. Gydytojas ir medicinos personalas yra pagalbos teikėjas nelaimės, ligos atveju. Jiems apyvartos ir klientūros nereikia, bent jau taip turėtų būti. Privačiose įstaigose visko pasitaiko, gi yra laboratorijų, kurios padarys bet kokį norimą tyrimą, tik jūs mokėkite. O tam tyrimui indikacijų nėra jokių, tik jūsų noras. Neturite kur dėti pinigų? Yra daugybė kitų būdų juos išleisti. Valstybinės įstaigos gi dabar turi "dirbti" pelningai, viskas skaičiuojama, vienos ligos, būklės, gydymo metodai apmokamis iš ligonių kasų geriau, kiti mažiau, todėl susidaro situacija, kad įstaigoms geriau, jei pacientai serga sunkiau, pritempinėjamos diagnozės gauti geresniam finansavimui ir t. t.
Su šiais mano teiginiais galite ir nesutikti, kviečiu į diskusiją komentaruose.
O dabar banaliai pakalbėsiu. Kaip viskas vyksta už mūsų valstybės sienos? Negarantuoju už visas pasaulio valstybes dėl vienos ar vienodos sistemos, bet jei nemoki valstybinės kalbos,ir neikaip nepavyksta susikalbėti tarptautinėmis (pvz., anglų, rusų, kinų, gestų), tuomet reikia vertėjo. Jį atsivesti ir jam mokėti turi pacientas. Elementarus pavyzdys - jei aš išvažiuosiu į Italiją dirbti gydytoju, tai man reikės pratęsti italų kalbos kursus ir išmokti galutinai itališkai, kad galėčiau susikalbėti su Italijos pacientais. Normalioje valstybėje joks asmuo nemokantis valstybinės kalbos nepasieks normalausvidutinio visuomenės sluoksnio, negaus darbo kur reikia kalbos ir t. t.
Simple as f.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą