2016 m. kovo 22 d., antradienis

Asmeninė patirtis poliklinikoje


Jei tikėčiau prietarais, sakyčiau, kad mane kažkas prakeikė, nes žiauriai susirgau. Bet esu įsitikinęs, kad užsikrėčiau darbo metu Pragaro ambulatorijoje nuo pacientų - jokios mistikos čia nėra. Bet dabar ne apie tai.


Susirgęs ieškojau pagalbos. Skubios pagalbos. Savo poliklinikoje. Antakalnio poliklinikoje. Suprasdamas situaciją, jog pas gydytoją neužsiregistravau iš anksto, nes kaip tikras karžygys gydytojas maniau, kad sergu lengvai, gydžiausi pats ir tikėjausi greit pasveikti. Įėjęs į poliklinikos vidų susiradau interaktyvų ekraną, kuriame reikia išsirinkti vizito priežastį. Skaičiau visus siūlymus viena akimi iš viršaus į apačią, kita - iš apačios į viršų, bet kairioji akis išdavikė sustabdė vaizdą, patraukė į savo pusę ir dešiniąją ties pirmu mygtuku, kuris, mano nuomone, švietė ryškiausiai - ant jo buvo parašytas dviejų žodžių kodas, kurį tik ir moku šiomis dienomis jau antrus metus iš eilės, tai - "SKUBI PAGALBA". Rankos nė sekundės nesudvejojo ir abi kartu nesitarusios numozojo jutiklinį ekraną ties tuo užrašu. Iš apačios išlindo numeriukas. Iškart pakvietė prie registratūros langelio. Išklojau savo bėdas, pasakiau, kad nesu užsiregistravęs iš anksto ir kad noriu patekti pas savo gydytoją. Patikinau, kad tyliai, ramiai ir be konfliktų, nes turėjau telefoną ir internetą su savimi, lauksiu tiek, kiek reikės, kad tik sulaukčiau savo gydytojos. 


Užsiregistravau, užlipau į 5 aukštą, kur gyvena mano šeimos gydytoja, uždusau kaip koks nesportuojantis rūkalius, išsikosėjau, nusivaliau snarglius ir prisėdau ant suolo prie kabineto. Neperdedu - laukiau kokias 7-8 minutes ir mane pasikvietė į kabinetą - net ambulatorinės kortelės nespėjo atnešt. Ir nebuvo taip, kad mane kaip raupsuotąjį išskyrė, prieš visus išstatė ir pakvietė pirmiau nei kitus, tiesiog vyko normalus darbas. Ir dar svarbus faktas - niekas nežinojo, kad aš gydytojas. Ai, ir dar - pinigų niekam dar nespėjau duoti, į polikliniką visada nešuosi tik mandagų ir dėkingumą išreiškiantį bendravimą ir žodelį "ačiū". Mano gydytoja paskyrė atlikti bendrą kraujo tyrimą ir CRB. Pridaviau kraują. Atsakymas atėjo per 25 minutes ir gydytoja mane iš karto pasikvietė į kabinetą. 
Ta prasme, aš vis dar buvau apšalęs nuo greičio, kuriuo čia viskas vyko - skubios pagalbos skyriuose, kuriuose turiu džiaugsmą dirbti žmonės ilgiau laukia, kol prieis gydytojas ir dar ilgiau laukia tyrimų atsakymų! (Pabrėšiu - tik jei atvyksta su tokiomis ir panašiomis ligomis kaip mano, ir panašios būklės. Mirštantys ligoniai gydytojų nelaukia, gydytojai jau būna informuoti apie atvykstantįjį ir jo laukia). Ir taaa prasmeee, norėjosi rėkti: "Sustok poliklinika, noriu išlipti!!!" Aš dar net nespėjau susitaikyti su mintimi, kad sirgdamas išdrįsau ateiti į polikliniką pas savo šeimos gydytoją, nespėjau garbingai ir ilgai palaukti eilėj prie gydytojo durų, užmegzti ryšių su kartu laukiančiais, o gal net ir pasveikti eilėje prie durų, o gydytoja man jau pasakoja apie mano tyrimus ir sako diagnozę! Kur ritasi pasaulis? 
P. S. tyrimai buvo beveik idealūs, o aš sveikas kaip ridikas ir jei ne išdavikai kraujo donorystės pėdsakai - už tai gavau pamokslą, kad turiu valgyti dar daugiau mėsos ir burokėlių, tai gydytojas net neturėtų kokią man diagnozę parašyt. Na ir sukėliau sunkumų savo gydytojai. 
Ši istorija mane pamokė to, kad nors ir tyrimai geri, kartais žmogaus savijauta nekoreliuoja su tyrimais. Tokiu būdu pirmą kartą gyvenime dėl išreikšto bendros silpnumo ir negalėjimo pakilt iš lovos bei kitų skundų ir simptomų gavau nedarbingumo pažymėjimą. Dar kartą įsimylėjau savo polikliniką, kur randu savo šeimos gydytoją ir dantukų fėją.