Aš jums ne šeimos gydytojas

Dirbdamas gydytoju ligoninėje sutinki įvairiais keliais čia atklystančių žmonių turinčių įvairių ir kartais nerealių siekių vienkartinai apsilankius išsitirti ar įgyti gerą sveikatą. Jiems visai nesvarbu, kad jie yra neproporcingi net turtingiausių šalių sveikatos apsaugos sistemoms. Mūsų šalyje yra prigalvota daugybė taisyklių bandančių sustyguoti tokius dalykus, bet jos vistiek dažniausiai neveikia. Man visa tai aktualu, kai viskas pasisuka į skubumą, ligoninės skubios pagalbos skyriuje (SPS) žmonių lūkesčiai dažniausiai netelpa į jokius mūsų skubios pagalbos rėmus (į tas 4 tikrąsias kategorijas - niekaip, ir penktąją, kurios nėra, iš gailesčio - irgi nu niekaip). Tokiu atveju jie turi susimokėti už paslaugas. Visa tai apeiti galima apgaudinėjant GMP (→atvykti nemokamai) arba apgaudinėjant SPS gydytojus (→apsitirti nemokamai).  Esmė, kad viskas ganėtinai greitai (per mažiau nei parą), kokybiškai ir nebrangiai/nemokamai (→užsieniečiai visuomet pasigenda keleto nuliukų prie sumos). Bet šis tekstas galbūt nevisai apie tai.

Mokamai ar nemokamai susidaro situacija, kai SPS gydytojai apžiūrinėja dešimtis žmonių, kurie turėtų eiti pas savo šeimos gydytoją (ŠeGy). Šie žmonės net kelias valandas, kol SPS gydytojai sutvarkys reikalus su pačiais sunkiausiais ir skubios pagalbos reikalaujančiais pacientais, kantriai (arba ne) laukia momento, kol pagaliau susitiks su gydytoju. Susitikę dažniausiai nenužudo jo (nei tiesiogiai, nei netiesiogiai) ir dažnai nepateikia jokių kaltinimų, kas gydytoją iš karto nustebina, nes su fronto linijos personalu tokie žmonės elgiasi itin nemaloniai ir nepagarbiai. Linksmiausia būna, kai konsultacijos eigoje (bet dažniausiai - pabaigoje) išgirsti klausimą ar jie gali pas tave užsiregistruoti kaip pas šeimos gydytoją. Ir manyje pabunda žvėriškas jausmas: "Whooaw, stop! Tikrai ne! Aš dirbu tik čia, pacientai pas mane iš anksto negali užsirašyti (→laimė jiems), ir šiaip kitą kartą čia patekus jūs neskambinkite ir neieškokite manęs čia, nes aš tiek daug nedirbu, kad taip paprastai mane rast čia." Va toks jausmas. Esate jautę kažką panašaus? Su plačiausia šypsena atsakau: „-Ačiū Dievui, bet ne".

Kodėl aš toks baisus ir bjaurus? Patikrinkit feisbukus, instagramus, senienų portalus ar pincetus - ten dauigau nei viskas apie mane pasakyta. Kodėl toks jausmas man kyla arba kodėl džiaugiuosi, kad negaliu būti jūsų šeimos daktaru? Todėl, kad esu iš tos grupės gydytojų, imlių naujoms, ūmioms, skubioms pacientų problemoms, bet praktiškai visai neimlių lėtinėms problemoms. Be to, žiauriai nemėgstu sutikti to pačio paciento antrą kartą ar nuolatos (→šeimos gydytojo kabinete), dar baisiau man yra matyti tą patį pacientą kasdien (→ligoninės skyriuje). Nors mano ilgoje karjeroje yra buvę tokių pacientų, kuriuos sutikau nekartą ir gydžiau nekartą SPS, ir abu šiaip jau džiaugiamės viens kitą sutikę, bet man iš esmės nepatinka susitikti pakartotinai. Nors ir esu keletą pacientų pats savavališkai kvietęs į SPS pakartotiniam vizitui, ir pacientai dėl to buvo nežmoniškai laimingi, o ir aš ramus bei džiaugmingas, bet nepatinka man matytis dinamikoje.

Bet ar jūs įsivaizduojat..? Žmonės įsivaizduoja, kad būčiau geras šeimos gydytojas...

Gal pasirodysiu atmestinas, nepareigingas ir neuolus gydytojas, vienas pats sugadinsiu jūsų pasitikėjimą visais likusiais gydytojais ar sveikatos apsaugos sistema, bet beveik viskas kas nutiko prieš ilgesnį laiką, man yra neįdomu. Jei ligoninės priimamajame gydytojai pradėtų gilintis į tokius dalykus, eiles (→laukimo laiką), padvigubintume ir patrigubintume. Jei skundas ar simptomas nekelia grėsmės gyvybei ar šiuo metu nėra potencialaus pavojaus jūsų gerai sveikatos būklei - visa tai aiškinkitės su ŠeGy. Jis yra jūsų medicininis stuburas, patarėjas medicinos klausimais, remkitės jo medicininiu išsilavinimu ir medicinine filosofija, kuriais pasidalins ir nuramins (arba sunervins), ar dėl simptomų galite dar pakentėti ir nekreipti dėmesio į juos, ar jau reikia siuntimo pas specialistą. Jei šeimos gydytojas geras ir gali skirti laiko pacientams, jo pacientams panikos, nerimo ir baimės priepuolių, nereikalingo blaškymosi tarp ligoninių priėmimo skyrių dėl nesąmonių tikimybė labai sumažėja. Aišku, geras šeimos gydytojas nėra neapsaugotas nuo itin psichuotų pacientų ar psichikos sutrikimų jų pacientams atsiradimo ar paūmėjimo, tai visko visiems pasitaiko, ir kartais geras šeimos gydytojas nuvilia, kad neprisižiūri savo bičių. Juokas.

Neigiamai atsakau ne dėl to, kad šeimos gydytojo specialybė bloga ar man nepatiktų šeimos gydytojai. Nuoširdžiai sakau, kad ši specialybė ir visi ŠeGy - vieni mano didžiausių favoritų. Tiesiog nenoriu būti šeimos gydytoju ir nunedabar. Reiktų gilintis į tuos neskubius, nenormalius, metų metus trunkančius pacientų skundus ir aiškintis kas juos sukelia ir ką su jais daryti, laiku atlikti tyrimus ir siųsti konsultacijoms. Tai tiesiog ne man. Nieko nesuprantu apie tai. Juokas.

Labai tikiuosi, kad mano mintys buvo suprastos teisingai. Šis tekstas nebuvo jau toks paviršutiniškas, kaip gali iš pradžių pasirodyti, tad jei supratote neteisingai (t. y. pvz. nesišypsojote ir nesijuokėte), perskaitykite kelis kartus. Jei neturite humoro jausmo, neskaitykite iš vis. Bet pala - jau per vėlu...

Salos gyventojas

Kas jis toks? Kokios dar salos? Čia išvis Lietuvoj? Jei norėčiau būti iki galo tikslus, žodį sala turėčiau rašyti kabutėse iš didžiosios raidės, bet aš to tikrai nedarysiu. Man ir tam tikriems tam tikrų ligoninių skyriams, ta sala buvo ir bus ne tikrinis, o bendrinis daiktavardis. Sala ir jos gyventojai niekaip neatskiriami nuo mėnesio 10-tosios dienos. Jei tie, kas uždirba pinigus ir iš jų atiduoda didelius mokesčius ar tie, kas išdalina tuos mokesčius pašalpų forma nelabai nutuokia kas įvyksta tą dieną, juos noriu lengva forma supažindinti.

Taip pat, eilinį kartą turiu pabrėžti, kad viskas apie ką rašau nėra absoliutu. Tai yra tam tikri ir įdomus reiškiniai bei tendencijos. Tai tikrai negalioja visiems pašalpas gaunantiems asmenims. Ir apskritai, labai norėčiau, kad visi žmonės savo buvimu, sugebėjimais, amatu, žiniomis būtų naudingi sau, visuomenei ir pasauliui tokia forma, kokia tik gali. Norėčiau, kad pašalpinis laikotarpis, jei toks įvyktų, bet kokio žmogaus gyvenime būtų laikinas, kad jo metu žmogus galėtų atsitiesti, o vėliau sustiprėjus, tas žmogus, esant reikalui, galėtų padėti kitiems. Bet kokia forma.

Jei iki 10 mėnesio dienos ligoninės priimamajame galima įžvelgti štilį, o jei labai nori, pasistengi ir įžvelgi, tai jo metu dažniausiai sulauki tik alkoholinių abstinencijų. Kas yra abstinencija? Baltoji karštinė, baltieji arkliai, albinosai, delyras ir t. t. O esmė - alkoholio nutraukimo sukelti efektai žmogui, kuriuos išprovokuoja pašalpinių lėšų išeikvojimas. Yra net kodas Tarptautinės ligų klasifikacijos (TLK) Lietuviškojoje modifikacijoje - AA0.7. Šiaip jau ir kitos šalys galėtų gali prisitaikyti ir pasinaudoti mūsų patirtimi. O teisingumo dėlei, čia ir dabar turiu pasakyti, kad nėra TLK Lietuviškosios modifikacijos. Tame ir buvo medinis juokelis.

Bet dabar ne apie tai. Grįžkim prie pradžios. Tikriausiai niekas ligoninės priėmimo skyriuje nelaukia dienos po pašalpų išmokėjimo. Kaip pavyzdžiui, nelaukia ir bankomatai. Ligoninėje net ne tikriausiai, o absoliučiai niekas nelaukia. Labiausiai dėl aprašomo reiškinio kliūva liūdnai pagarsėjusiai grupei 3T: toksikologijos (nes žmogeliukai prisigeria), traumatologijos (nes prisigėrę žmogeliukai traumuojasi) ir terapijos (nes kažkur žmogeliukams reikia atsigulti, jei ne iki galo "nesėkmingai" vyko pirmieji du planai). Bet dažniausiai 3T grupės vadybininkams ta pragaištinga diena ateina šiek tiek vėliau, kažkur apie 11-tą, nes žmogeliukams dar reikia laiko įsisotinti problemomis ir atsigulimo proceso sklandumui dar trukdo ligoninės filtras - priėmimo skyrius, kuris sulaiko juos vienai parai ir praleidžia į ligoninę vėliau.

Kiekvieno mėnesio 10 dieną tikrų tikriausia pragaro ambulatorija atsiveria daugelyje vietų. Gavę išmokas, tai yra jūsų sąžiningai uždirbtus ir atiduotus "valstybei", bendroms reikmėms, solidarumui, tam tikri asmenoidai juos boliusu išleidžia. Iki komos, rimto apsinuodijimo ar tik iki kruvinos traumos. Ar iki visokiausių kitokių patologinių derinių. Ir užlieja priimamuosius. Tos dienos nelaukia ir kiti, dar nepaminėti, gydytojai neurochirurgai, chirurgai, akių, ausų, nosies, gerklės ligų gydytojai ir kiti. Jei pacientų gauna vieni, be abejo, "nuteškės" jų ir kitiems. Nes bėdos po vieną nevaikšto. Jos užgriūva po kelias iškart. Pvz., jei užkliūni girtas už ko nors su viena akim, užkliūsi su antra dar kur nors kitur ir t. t. Kodėl tie daktarai nelaukia dešimtosios? Nes kai studijuoja mediciną ir lavina save tam, kad gelbėtų kitus ir jų sveikatą, kažkaip negalvoja, kad turės tempti tuos bėdžius iš liūno, net kai jiems patiems neaišku ar jie nori trauktis iš ten ir dar dažnai nebesupranta ko atsivilko į ligoninę. Gydytis, pasimušti vieni su kitais tokiais pačiais, ar žaloti kitus, niekuo dėtus. Ir visa tai tikrai jų nedžiugina ir netempia joks noras, priesaika ar pareiga į tokį darbą.

Keista, kodėl iki šiol socialinės tarnybos nekreipia pakankamai dėmesio į duomenis, kiek ir kokių socialiai remtinų asmenų neblaivūs (iš esmės tai visiškai girti) apsilanko priėmimuose. Skryningui užtektų patikrinti vos 5 dienas per mėnesį. Gal po 10-ties iš eilės tokių apsilankymų būtų metas pasvarstyti, kad ne taip ir vertas jis tų išmokų, o galbūt galima jas įteikti kitokia forma, o gal žmogeliukui galima kitaip padėti? 

Įdomumo dėlei. O kaip atrodo šventės? Jūs manėte, kad blogiausia būna antrąją švenčių dieną? Ne. Dar per pirmosios šventinės dienos vidudienį dažnai sulauki prisigėrusių, persigėrusių ir delyruojančių šventikų, kuriems puota jau baigta.

Ir tai kartojasi nuolatos. Metų metais. Aš dirbu tik ketvirtus - ar įsivaizduojat kiek papasakotų vyresnieji išdirbę 20 ar 30 metų? Jie ir pasakoja - eini ir eini į budėjimus susitinki kitus gydytojus, slaugytojas, kalbiesi su jais ir visi visada nuolatos tą patį mato, sako, vieni su kitais dalijasi nekonfidencialiais įspūdžiais. Dar juokingai graudingiau, kai seni pažįstami ar kiti nauji pašnekovai, kuriems pasakau, kad dirbu ligoninės priimamajame, tą patį pasako apie tą vietą:

-Juk ten vien girti šlaistosi ir kelia tikrą chaosą... Kaip ten jums galima dirbti...

O aš juos bandau perkalbėti, kad nėra viskas absoliučiai blogai, ateina daugybė kitų žmonių pagalbos gauti. Bet jie nenustygsta:

-Bet juk ten jų tiek visokių girtų, jie mušasi ten, rėkia, koliojasi, spardosi gulėdami ant žemės, klykia, kriokia, vaikšto apkiautę, apsikruvinę, apvynioti tvarsčiais kaip nevykusios mumijos, reikalauja, kad būtų tuoj pat apžiūrėti....

Sakau:

-Nu taip, bet ar nepastebėjot, kad ten tarpuose tarp jų labai geri žmonės su savo blogomis bėdomis tarpsta ir mes gelbstim pirmiausia tuos, kam labiausiai reikia, o ne tuos, kas garsiausiai rėkia. Seniai jau nekreipiam dėmesio į tuos rėkikus. Nereikia jiems skubios pagalbos.

Ir taip tęsiasi mūsų pokalbiai. Kaskart su visais prieiname to pačios išvados - kiek mes galim mėtyti savo sunkiai uždirbtus pinigus šiems asmenoidams. Kada įvyks tas lūžis??? Atrodo, kad negaila tuos pinigus išmesti tik tiems, kurie nemato, kur tie pinigai išleidžiami ir koks malonumas aplanko juos taip išleidus ir nemato tų malonumo apimtų žmogeliukų. Ir tikrai atrodo, kad vieninteliai dalintojai to nemato. Ar jie užsimerkia...

Blaivyklos. Kur dingo jos? Ar visi išgėrę asmenys turi pamatyti gydytoją, kad galėtų toliau blaivytis? Gydytojo pareiga visus išgėrusius apžiūrėti? Ar neįmanoma apmokyti blaivyklų darbuotojų, kad jie suprastų kada yra eilinis išgėrimas, kada kažkas ne taip ir kad jau reikia kviesti pagalbą? 

Eina peklon, juk jau tuoj ta dešimtoji diena!