2016 m. rugsėjo 23 d., penktadienis

Intensyviausia ligoninės priimamojo vieta

Vasarą mano rezidentūra apsistojo dviems mėnesiams ten, kur tikriausiai visi skubiosios medicinos rezidentai svajoja visą laiką būti. Tai praktika ligoninės priimamojo reanimacijos ir intensyvios terapijos palatoje (RITP). Nežinau ar tikrai visi svajoja, bet turėtų, nes ten atvyksta sunkiausios būklės pacientai. Ten reikia greitai, tiksliai, teisingai ir tikslingai ištirti, apgydyti/išgydyti pacientą ir: 
1) būklei išliekant labai sunkiai - hospitalizuoti į reanimacijos ir intensyvios terapijos skyrių, 
2) būklę pagerinus tik iš dalies - į labiausiai pacientą nuvarginusios patologijos naikinimo cechą - skyrių. 
3) būklę labai pagerinus - tolesniam stebėjimui į kitas PSPS erdves. Būtų labai įdomu išleisti ligonį iš reanimacijos palatos tiesiai į namus ar į darbą rytoj 7-ai valandai po sėkmingo gaivinimo.
RITP - tai vieta, kur PSPS atliekama daugiausiai įvairių intervencijų, procedūrų ir įdomių tyrimų.

TAISYKLĖS PRIEŠ SKAITANT:
1) tinkamai supraskite mano humorą,
2) mano pateikiama nuomonė yra subjektyvi,
3) nebandykite to namuose.

Jei priimamojo ambulatorijoje gali apsnūdęs apžiūrinėti/tyrinėti pacientus dienos bėgyje laukiant įkvėpimo iš tikrųjų ištirti ir išgydyti žmogų, o priimamojo stebėjimo palatoje lakstai tik dėl to, kad ten kartais daug vidutinio sunkumo pacientų, tai RITP užtenka turėti vieną ar du pacientus ir tu jau gali virti pragare. Pavadinkime tai pragaro reanimacine, kai "reanimacinė" reiškia ne būdvardį, o daiktavardį - kaip palapinė, liepynė ar ąžuolynė. Galvoje sukosi terminas, o gal ir būtų galima supažindinti jus su senadaru reanimacynė, bet per daug tarmiškai wilnoniškai skamba...
Tikra istorija kaip vyksta mokymosi procesas? Ne. Tai juokas. Neasmeninio fotoarchyvo nuotrauka

Pirmąjį mėnesį intensyvumas palatoje mano budėjimų metu buvo kiek per žemas, bet bėgėjantis mėnesiui, bėgėjosi ir intensyvumas - manau likimas leido man apsiprasti prie naujos darbo vietos, kur anksčiau ateidavau tik naktiniams budėjimams - dažniausiai pavargęs ir ne itin linkęs edukacijai. Tuos du mėnesius ten dirbau dienomis po 12 valandų arba visą parą.

Pasižiūrėjus į RITP veiklos žurnalą darėsi graudu, kai ateidavau į budėjimą po laisvos dienos ir pamatydavau, kad praeitą parą ten virė pragaras, kitas rezidentas "gavo" atlikti net keletą procedūrų per dieną (pleuros punkcija, liumbalinė punkcija, intubacija ir panašiai). Jei kalbėčiau tik apie procedūras tai man šis ciklas pasitarnavo mokantis centrinės venos punktavimo ir kateterizavimo (CVK). Kalbant apie ligas ir būkles - gavau praktiškai pilną į ligoninės priimamojo RITP patenkančių komplektą - išsprendęs vieną ar du panašius atvejus specialistu ar profu netapau, bet patirties ir praktikos prisisėmiau, o nuo tada tokie pacientai nebekelia streso. Sunkiausia dalis - kai viskas vyksta ne pagal tavo sudėliotą scenarijų (kai būklė negerėja išvis arba gerėja ne tavo nustatytu greičiu). 

Ciklas nepraėjo be mirtinų atvejų - tai praktiškai kasdieninė darbo dalis, kuri neleidžia prarasti budrumo ir neleidžia pamiršti kokį darbą dirbi. Kad ir kaip nehumaniškai skambėtų, bet mirtis kai kuriais atvejais, iš mano matytų tą mėnesį - beveik visais, buvo geriausia ir humaniškiausia išeitis. Amžius solidus, susitaikęs su situacija ir pacientas ir artimieji (kiek tai įmanoma), daugybė gretutinių ligų ir šis atvykimas dėl tragiškai sunkaus būklės pablogėjimo - atrodo tokios aplinkybės turėtų guosti gydytoją, bet nelabai guodžia. Ypač smarkiai ir ilgam sukrečia itin nelaimingos istorijos - kai didžiulės nelaimės įvyksta ar žiaurios ligos užpuola bendraamžius.

RITP vasarą taip pat tapo studentų praktikos oaze. Mano subjektyvia nuomone ligoninės priimamasis ir tokia vieta kaip RITP yra viena geriausių vietų studentų praktikai ar studentų internatūrai. Tiems kas nori greitai pamatyti ir patirti tikrąją, visapusišką ir nenuspėjamą mediciną, tiems kurie dar neapsisprendę dėl vienintelės siauros srities, kurioje kunkuliuos visą gyvenimą. Subalansuota tiems, kurie nori savo rankomis padaryti daugiau nei bet kuriame kitame skyriuje (subjektyvus vertinimas). Mano nuomone studentams vasaros praktikų ar internatūros metu visiškai nėra tikslo sėdėti prie popierių, skaityti literatūrą ar slampinėti personalui iš paskos. Praktika ir yra praktikai. Sudominus studentą tuo kas vyko dieną, jis galės apie tai pasiskaityti naktį ar pasitobulinti žinias mokslo metų bėgyje - jam bus lengviau mokytis ir gilinti į dalykus, kuriuos matė vykstant, bet gal būt ne iki galo tuomet suprato, o praktikos mokytojai tik trumpai nupasakojo esmę.

Dar bebūnant gydytoju rezidentu, kuris pats daug ką mokosi, teko pabūti ir mokytoju, kuris nors ir ne visažinis tačiau jau galėjo pasidalinti žiniomis ir praktiniais įgūdžiais su jaunesniais kolegomis. Visas tas mokymo procesas buvo kantrybės ir profesionalumo išbandymas gydytojams anesteziologams-reanimatologams ir slaugytojoms bei jų padėjėjoms - jiems ir joms kiekviena diena yra eilinė darbo diena, kurių metu reikia atlikti darbą, kurį atliktų daug greičiau, jei nereiktų gaišti laiko tiems, kurie dabar tik mokosi. Bet jiems minėtų savybių užteko. Už tai jiems milijonas karmos taškų, paminkštinta vieta pomirtinio pasaulio kubile tarp geriausiųjų ir žemiškasis didžiulis A Č I Ū! Žinau, kad žmonės, kurie tuos du mėnesius stengėsi palaikyti man gerą nuotaiką tikrai skaitys šį tekstą.
Taip pasikeičia kava, belaukiant kol tu ją išgersi. Darbe. Asmeninio fotoalbumo nuotrauka

Po dviejų mėnesių ten jaučiuosi patobulėjęs ir padaręs šiokią tokią pažangą ir sparnai dar neužaugo, praktika atvėrė akis kur esu stiprus, o kur reikia dar patobulėti. Ir jei vis kartas nuo karto nusupjaučiau grybo - nebegalėčiau vadintis rezidentu, reiktų vadintis tiesiog gydytoju... Juokas.

2016 m. rugsėjo 16 d., penktadienis

Širdies plakimas


Tikriausiai neišsemiama tema (kaip ir visos kitos) priėmimo skyriuje - skubioji kardiologija.
Poros valandų bėgyje į kabinetą vienas po kito virsta jaunučiai kūnai besiskundžiantys širdies plakimu (kitų „skundų“ neturi). Neslėpdamas džiugesio gydytojas jiems pareiškia, jog labai gerai - širdis plaka vadinasi pacientas gyvas! Ne visi teigiamai priėmė tokį gydytojo entuziazmą. Pokalbiai vystėsi maždaug taip:
-Nu bet plaka kažkaip ne taip, gal kiek kitaip.
-Nu kaip?
-Nu nežinau, jaučiu, kad plaka širdis.
-Gal kaip visada, tik šį kartą girdite/jaučiate? Ar dažniau, ar rečiau? Einame užrašyti e-kardiogramą.
-O gal nereikia..?
-Reikia. Dabar neskaudės. Badysim vėliau.
-Nu jau nežinau...
-Mes jau einame, kabinetas šalia.
-O tai daktare sakot, kad širdies plakimas yra gerai?
-Tai žinoma, labai gerai! Rimtai, sakau tai iš patirties...geros patirties.

Atomazga: e-kardiograma gera, kraujo tyrimų atsakymai idealūs. Laikrodis pašaipiai rodo 4 val. ryto...

2016 m. rugsėjo 15 d., ketvirtadienis

Ką patiria stresas?

Eilinis naktinis pokalbis su pacientu patyrusiu techninę profilaktiką - t. y. apalpusį viduryje nakties ir esant geriems visų tyrimų atsakymams:

- Daktare, pasakojat man čia kaip vengti įtampos ir konfliktų darbe, ilsėtis, laikytis tinkamo darbo-poilsio režimo, vengti naktinio darbo, streso, o pats lakstot be sustojimo, dirbat naktimis, nemiegat nei dieną, turbūt, nei naktį, pats žiauriai daug streso patiriat.

- Tai ne aš patiriu stresą, o stresas patiria mane... Nenukreipkite temos, nes dabar ne apie mane kalbame.

2016 m. rugsėjo 6 d., antradienis

Atsiprašinėjimai


Tęsiant pasakojimus apie adekvačius ir sąmoningus pacientus. Tiesa, tokius malonius nors prie širdies dėk. Arba įrašyk į Raudonąją knygą...


Grįžtu į kabinetą ir atsiprašau šalia sėdinčio paciento, atvykusio vidury nakties, kad nepriėmiau nedelsiant, nes reanimacijos palatoje gaivinome pacientą bei reikėjo į ligoninės skyrių paguldyti dar du kitus sunkios būklės pacientus.
Kai pacientai medicinos prietaisų pagalba iš savo fiziologinių rodmenų piešia ornamentus


Pacientas ir jo artimieji atsiprašo manęs, kad trukdo gydytoją dėl savo bėdų ir nemokėjimo susitvarkyti su sveikata.

Nuraminu, kad nėra ko atsiprašinėti – tai mano darbas, esu tam, kad padėčiau, nesvarbu kada pasidarė bloga. 

Pacientas atsiprašo, kad atvyko vidurnaktį, sakau nieko tokio. Tada visiškai stulbinamai pareiškia, kad jam gaila visų gydytojų ir slaugytojų, kad turi dirbti už tokį mažą atlyginimą (pacientas tikrai nežino, kad kalba su nenustygstančiu vietoje dėl algų klausimo) ir jo nuomone, mes gaudami tokį atlyginimą už darbą – naktimis darbe turėtume tik miegoti. 

Tada aš atsiprašau, kad nemiegu, dirbu ir neleidžiu jiems miegoti ramiai, nes dar reikėjo ir laukti. 

Jie visi kartu dar sykį atsiprašo, kad negalėjo maksimaliai prižiūrėti savo sveikatos ir susirgo. 

Tada aš jau grubiai nutraukiu mūsų atsiprašinėjimų dvikovą ir einu prie reikalo.

2016 m. rugsėjo 5 d., pirmadienis

Adekvatumui ribos nenustatytos


Ligoninės priimamajame vis dar nustebina susitikimai su ypač adekvačiais ir sąmoningais žmonėmis (net nesinori jų vadinti pacientais).

Į kabinetą su lova įvažiuoja pacientas sergantis lėtine liga, dėl kurios pilve po truputį renkasi skystis (ascitas). Pacientas guli, pasakoja savo istoriją, šypsosi, o aš negaliu atitraukti akių nuo jo pilvo - toks įspūdingas atvejis! Pilvas toks didelis, kad per jį pacientas ne tik nemato savo apatinės (gulint - tolimesniosios) pusės, nelabai jis matė gydytoją, slaugytoją ir pusę kabineto... 
Jį lydinti artimoji garsiai svarstė, kad pacientas lyg ir skundėsi, kad jam kasdien vis labiau trūko oro, bet dusulio, kuris akivaizdžiai matytųsi nebuvo - žmogus nei sunkiai, nei baisiai labai dažnai kvėpavo, nei mėlynavo, todėl greitukės nekvietė, nes yra labiau sergančių. Stebuklingu būdu nuėjo iki šeimos gydytojos ir gavo siuntimą į ligoninę, kur ir susitikome.