Širdies plakimas

Tikriausiai neišsemiama tema (kaip ir visos kitos) priėmimo skyriuje - skubioji kardiologija.

Poros valandų bėgyje į kabinetą vienas po kito virsta jaunučiai kūnai besiskundžiantys širdies plakimu (kitų „skundų“ neturi). Neslėpdamas džiugesio gydytojas jiems pareiškia, jog labai gerai - širdis plaka vadinasi pacientas gyvas! Ne visi teigiamai priėmė tokį gydytojo entuziazmą. Pokalbiai vystėsi maždaug taip:
-Nu bet plaka kažkaip ne taip, gal kiek kitaip.
-Nu kaip?
-Nu nežinau, jaučiu, kad plaka širdis.
-Gal kaip visada, tik šį kartą girdite/jaučiate? Ar dažniau, ar rečiau? Einame užrašyti e-kardiogramą.
-O gal nereikia..?
-Reikia. Dabar neskaudės. Badysim vėliau.
-Nu jau nežinau...
-Mes jau einame, kabinetas šalia.
-O tai daktare sakot, kad širdies plakimas yra gerai?
-Tai žinoma, labai gerai! Rimtai, sakau tai iš patirties...geros patirties.

Atomazga: e-kardiograma gera, kraujo tyrimų atsakymai idealūs. Laikrodis pašaipiai rodo 4 val. ryto...

Ką patiria stresas?

Eilinis naktinis pokalbis su pacientu patyrusiu techninę profilaktiką - t. y. apalpusį viduryje nakties ir esant geriems visų tyrimų atsakymams:

- Daktare, pasakojat man čia kaip vengti įtampos ir konfliktų darbe, ilsėtis, laikytis tinkamo darbo-poilsio režimo, vengti naktinio darbo, streso, o pats lakstot be sustojimo, dirbat naktimis, nemiegat nei dieną, turbūt, nei naktį, pats žiauriai daug streso patiriat.

- Tai ne aš patiriu stresą, o stresas patiria mane... Nenukreipkite temos, nes dabar ne apie mane kalbame.

Atsiprašinėjimai

Tęsiant pasakojimus apie adekvačius ir sąmoningus pacientus. Tiesa, tokius malonius nors prie širdies dėk. Arba įrašyk į Raudonąją knygą...

Grįžtu į kabinetą ir atsiprašau šalia sėdinčio paciento, atvykusio vidury nakties, kad nepriėmiau nedelsiant, nes reanimacijos palatoje gaivinome pacientą bei reikėjo į ligoninės skyrių paguldyti dar du kitus sunkios būklės pacientus.

Kai pacientai medicinos prietaisų pagalba iš savo fiziologinių rodmenų piešia ornamentus

Pacientas ir jo artimieji atsiprašo manęs, kad trukdo gydytoją dėl savo bėdų ir nemokėjimo susitvarkyti su sveikata.

Nuraminu, kad nėra ko atsiprašinėti – tai mano darbas, esu tam, kad padėčiau, nesvarbu kada pasidarė bloga. 

Pacientas atsiprašo, kad atvyko vidurnaktį, sakau nieko tokio. Tada visiškai stulbinamai pareiškia, kad jam gaila visų gydytojų ir slaugytojų, kad turi dirbti už tokį mažą atlyginimą (pacientas tikrai nežino, kad kalba su nenustygstančiu vietoje dėl algų klausimo) ir jo nuomone, mes gaudami tokį atlyginimą už darbą – naktimis darbe turėtume tik miegoti. 

Tada aš atsiprašau, kad nemiegu, dirbu ir neleidžiu jiems miegoti ramiai, nes dar reikėjo ir laukti. 

Jie visi kartu dar sykį atsiprašo, kad negalėjo maksimaliai prižiūrėti savo sveikatos ir susirgo. 

Tada aš jau grubiai nutraukiu mūsų atsiprašinėjimų dvikovą ir einu prie reikalo.

Adekvatumui ribos nenustatytos

Ligoninės priimamajame vis dar nustebina susitikimai su ypač adekvačiais ir sąmoningais žmonėmis (net nesinori jų vadinti pacientais).

Į kabinetą su lova įvažiuoja pacientas sergantis lėtine liga, dėl kurios pilve po truputį renkasi skystis (ascitas). Pacientas guli, pasakoja savo istoriją, šypsosi, o aš negaliu atitraukti akių nuo jo pilvo - toks įspūdingas atvejis! Pilvas toks didelis, kad per jį pacientas ne tik nemato savo apatinės (gulint - tolimesniosios) pusės, nelabai jis matė gydytoją, slaugytoją ir pusę kabineto... 

Jį lydinti artimoji garsiai svarstė, kad pacientas lyg ir skundėsi, kad jam kasdien vis labiau trūko oro, bet dusulio, kuris akivaizdžiai matytųsi nebuvo - žmogus nei sunkiai, nei baisiai labai dažnai kvėpavo, nei mėlynavo, todėl greitukės nekvietė, nes yra labiau sergančių. Stebuklingu būdu nuėjo iki šeimos gydytojos ir gavo siuntimą į ligoninę, kur ir susitikome.

Monotonija gydytojo darbe

Kartais gydytojo darbas įgauna tiek monotonijos, kad tampa labai panašus į prekybos centro kasininko. Tik viskas šiek tiek aukštesniame lygyje, nes veiklos objektas - žmogaus sveikata. 

Skenuoji prekes vieną po kitos, viskas gerai skenuojasi, produktų pakuotės lygios, brūkšniniai kodai pypsi lyg pašėlę, klientai keičiasi kaip tik įmanoma greitai. Bet būna ir netikėtų, nenumatytų ir nelauktų atvejų - skenuoji kopūsto brūkšninį kodą, o ekrane rodo, kad braškės, (nu arba tualetinis popierius). Ištrini prekę, skenuoji iš naujo. Nu vistiek rodo, kad braškės, nors rankoje tikrai laikai kopūstą. Tada įvedinėji kodą ranka. Tu jau n-tąjį kartą vedi tą kodą, beveik mintinai žinai tuos 15 skaitmenų ir tikrai žinai to kopūsto kodą, bet tą dieną kompiuterio ekranas rodo, kad čia braškės. Tenka patikėti.

Taip ir gydytojams tarp rutinos, kai pacientai ateina su diagnozių brūkšniniais kodais ant kaktos, būna netipinių dienų. 

Ateina pacientas, skundžiasi vėmimu - galvoji bus skrandžio ar tulžies pūslės uždegimas, gal apsinuodijo maistu, nu gaaaal vestibulinis sindromas, jei nelaimėlis pasakys, kad žiauriai sukasi galva. Atlieki tyrimus, pasirodo - širdies infarktas. 

Atskrieja naktinis paukštis - išsigandęs, drebantis jaunuolis, neturintis jokių rizikos veiksnių rimtoms ligoms, galvoji, kad eilinis naktinis panikuotojas, padarai tyrimus - pasirodo kraujo užkrėtimas. 

Atvežamas pacientas, kuriam daugiau nei savaitę gydytas plaučių uždegimas, o pacientas niekaip nesveiksta - toliau karščiuoja, kraujo tyrime - daug baltųjų kraujo kūnelių, kurie turėtų rodyti uždegimą - pacientas poros valandų bėgyje miršta tavo akyse nuo ūmiai pasireiškusio kraujo vėžio (žiauriai daug baltųjų kraujo kūnelių kraujyje).

Neurologo ir terapeuto pasikalbėjimai

Terapeutas: -Daktare, ar radot ką nors blogo mano pacientui?
Neurologas: -Ne, nu jam insulto nėra, bet dėl ko galva sukasi tu turėtum žinot.
Terapeutas: -Tiiiipo nuo spaudimo???
Neurologas: -O ar jis tau sakė, kad galva jam pradeda suktis, kai pakrapšto ausį su krapštuku?
Terapeutas: -Sakė, bet neakcentavau to...
Neurologas: -Tai tu jam pasakyk, jei kiš giliau, tai ne tik galva suksis, bet ir vaizdas dings.

Pastaba: garso toje pusėje jau seniai nėra.

Atsišviežinimo kursai Stambule

Kiekvieno gydytojo didelę gyvenimo dalį sudaro mokymasis. Idealiu atveju rezidentūroje 50 ir 50 proc. taikiai pasidalina darbas ir mokymasis. Tuo remdamasi rezidentūros bazė mus išleido  (ir paliko darbo užmokestį už komandiruotėje praleistą laiką) kelioms dienoms tobulinimuisi į kasmet du kartus per metus vykstančius Europos skubiosios medicinos asociacijos "Refresher course". Jie vyko jau 6-tą kartą, šį kartą Turkijoje, Stambule. Tai kursai skirti jauniesiems skubiosios medicinos gydytojams - atnaujinti teorines ir praktines žinias, palaikyti bendravimą ir bendradarbiavimą tarp Europos šalių skubiosios medicinos gydytojų.

Trumpai apie Stambulą. 

Stambulas yra neabejotinai didžiausias Turkijos, o kartais laikomas ir didžiausiu Europos miestu, tačiau yra viena koja Azijoje. Dėl šios vienakojystės, Stambulas dažniausiai neužskaitomas kaip didžiausias Europoje. Įvairių šaltinių duomenimis Stambule gyvena apie 14-16 milijonų, taigi, beveik 30 lietuvų (meskite mintis, kad Lietuvoje dar gyvena 3 milijonai), o plotas - kaip Šiaulių rajono. Miestas įsikūręs prie Bosforo sąsiaurio jungiančio Juodąją ir Marmuro jūrą, per sąsiaurį jau yra pastatyti 3 didžiuliai tiltai.

Kursai prasidėjo nuo įvadinės kalbos ir keleto bendrųjų paskaitų apie skubiosios medicinos situaciją Turkijoje bei skubiosios medicinos iššūkius Europoje.

Turkijoje žmonės labai mėgsta ligoninės priimamuosius - Turkijoje vizitų skaičius priėmimo skyriuje yra 140 milijonų, taigi vienas Turkijos pilietis ten apsilanko du kartus per metus. Visgi dauguma apsilankymų nereikalavo skubiosios medicinos ir juos buvo galima išspręsti ambulatorinėje grandyje poliklinikoje.

Pirmąjį mokymų vakarą vainikavo gala vakarienė, ji buvo surengta laive plukdžiusiame mus Bosforo sąsiauriu. Vakarienė buvo kukli tradicinė turkiška ir ganėtinai gausi.

Vakarienės metu pradėjome visi bendrauti ir dalintis patirtimis savo šalyse skubiosios medicinos srityje. Lietuviai išsiskyrė darbo valandų skaičiaus dydžiu, darbo užmokesčio neadekvatumu ir absurdiškumu (Turkijos rezidentai gauna 2 tūkstančių eurų algą, o kainos tokios kaip pas mus geraisiais lito laikais), darbo-poilsio režimo pažeidimais dirbant 2-3 darbuose, trumpomis eilėmis priėmimo skyriuose ir pan. Tačiau smagiausia tai, kad visose šalyse daugybė bėdų tos pačios - tik vieni jas jau praėjo, kiti dar tik klampoja per jas. Dalinimasis sprendimo būdai - neįkainojamos vertės. Turkija skubiosios medicinos specialistus ruošia nuo 1993 metų, JK Europoje pirmauja, o Lietuva - nuo 2013 m.

Labiausiai mane asmeniškai, kaip ir pernai tuose pačiuose mokymuose, žavėjo gydytojų, profesorių ir įvairių asociacijų prezidentų paprastumas - gala vakarienėje nebuvo vakarinių suknelių, kilogramų makiažų, perdėto puošnumo ir rodymosi. Jaunųjų skubiosios medicinos gydytojų sekcijos prezidentė (italė) buvo apsirengusi džinsais, marškinėliais ir švarkeliu. Turkija musulmoniška šalis, tad ir alkoholis per laivo kraštus nesiliejo...

Antroji ir trečioji diena buvo labai intensyvios ir gan panašios - nuo ryto iki pietų trumpos paskaitos, o po pietų remiantis išdėstyta teorine medžiaga buvo organizuojami praktiniai mokymai, vad. workshopai. Kad geriau įsisavintume praktines žinias, visi dalyviai (jų iš viso buvo tik apie 50) buvo suskirstyti į mažas grupes. Pertraukėlių ir pietų metu pateiktas maistas, deja, mūsų poreikių nepatenkindavo, mūsų receptoriai ir skrandžiai nebuvo labai pritaikyti turkiškam konferencijų maistui, visą dieną variklis ir smegeninė buvo varomi kava ir vandeniu, vakarienei keliaudavome į kebabinę, valgyti tikro turkiško maisto. Abi dienas vakare buvo organizuojami socializacijos minivakarėliai bare, kur buvo galima pabendrauti neformalioje aplinkoje. Atlaikiau tik vieną iš jų - jie baigdavosi per vėlai, kad galėčiau ryte atsikelti ir palakstyti.

Praktinių užsiėmimų metu buvome pamalonintai nustebinti kai kuriomis savo žiniomis ir įgūdžiais, pasirodo nors ir jauni, bet jau kai ką mokame. Už tai esu dėkingas keliems entuziastingiems gydytojams, kurie negailėdami savo laiko ir negaudami jokios finansinės naudos moko mus net ir nebūdami skubiosios medicinos gydytojais - nes jų Lietuvoje dar net ir nėra (kol kas yra tik s. m. rezidentai).

Ketvirtoji diena prasidėjo 2 paskaitomis, persimetė į 2 nuotaikingus "workshopus" ir baigėsi ramiais uždarymo ir apibendrinimo pašnekesiais.

Kursų finansai

Dalyvavimas kursuose man kainavo 200 eurų, nes esu Europos jaunųjų skubiosios medicinos gydytojų asociacijos narys (EuSEM - YEMD). Jei juo nebūčiau, kursai kainuotų 350 eurų. Metinė narystė asociacijoje kainuoja 54 eurus.

Lėktuvo bilietas kainavo 139 eurus, tai pigus bilietas, bet reikėjo išvykti savaitei. Jei būčiau skridęs tik kursams (4 paroms), tuomet bilieto kaina būtų mažiausiai dviguba, ir skrydžiai būtų netiesioginiai, su neefektyviu laiko naudojimu. Tiesa mano kolegos "užtaikė" progą nusipirkti dar 30 eur. pigesnius bilietus tomis pačiomis dienomis, su persėdimu Kijeve. Tačiau jiems toks skrydis kainavo papildomų kitų finansinių ir laiko išlaidų (itin ankstus skrydis - taksi paslaugos, persėdimo laukimas oro uoste, ratų sukimai ore, vėlavimas), aš viešuoju transportu nuvažiavau ir grįžau į abu oro uostus, kas finansiškai man labai pasitarnavo.

Tuomet dar lieka du dalykai: kur ir už kiek apsistoti, ir kaip prasimaitinti tą savaitę. Šiais abiem klausimais Turkija mus gelbėjo: buto nuoma kiekvienam iš mūsų atsiėjo 90+ eurų už 7 naktis, taigi apie 15 eurų už naktį. Aktualiausias klausimas Lietuvoje, taigi ir mums lietuviams maisto kainos. Valgyti kebabinėse, baruose-restoranuose lyginant su Lietuva pigu - jei atsimenate tuos laikus, kai buvo litas ir kai pagrindinis patiekalas kainavo 10-20 litų, tai čia visa tai vyksta dabar. Turistinėse vietose kainos didesnės, bet vistiek akis ir skrandį džiugina kainos (euro santykis su lira ir buvusiu litu - labai panašus). Net ir įkyriausi Turkijos prekeiviai prieš parduodami daiktą, kurį išsirinkau įspėjinėjo ar aš žinau, kiek tai kainuoja. Nežinau, ar bijodami to, kad neva išsigąsiu kainos ir nepirksiu, ar kad pabėgsiu. Išsirinkau daiktą už 25 liras, prekeivis perklausė ar tikrai žinau, kad tai kainuos 25 liras. Man tai buvo tikrai labai pigu, aš krykštavau džiaugsmu, kad tai kainuoja 25 liras, o ne 25 eurus. Nes tikriausiai bet kurioje šioje Bosforo sąsiaurio pusėje esančioje Europos valstybėje, ypač turinčioje eurą, svarą ar franką ar kroną tai būtų kainavę 25 piniginius vienetus.

Taigi išvada - kad ir kokie geri būtų šie mokymai, du kartus per metus į juos nuvykti rezidentai nėra pajėgūs. Mūsų Alma Mater paskyrė kompensaciją už vykimą į kursus - 190 eurų. Taigi, neužteko net už kursus susimokėti. Nežinau kaip kiti, bet aš taupyt jiems pradėjau dar pernai.

Laisvas laikas

Po kursų pavyko aplankyti daugumą Stambulo lankytinų vietų. Paskutinę dieną buvome persotinti turkų noru mus apgauti finansiškai. Mane asmeniškai stebino kainų dydžiai, ar tiksliau mažumai. Net nesiderant ar po apgavystės kaina vistiek atrodo patraukli... Pasiekėme tą ribą, kai savo šalyje nebenori nieko pirkti, nes kainos drasko krūtinę. 

Turkai nuo nepatogių klausimų gindavosi fraze "little english" (kai bandėme ištardyti buto savininką, kai aiškinomės už ką priskaičiuoti mokesčiai kavinės sąskaitoje).

Paskutinę dieną pasilepinome plaukimu į netoli Stambulo esančias Princesės salas, tiksliau vieną jų. Vėlgi buvau apžavėtas plaukimo kaina - valandos plaukimas su nuostabiu vaizdu, be jokių stotelių - mažiau nei 2 eurai. Salose nėra motorinių transporto priemonių (išskyrus aptarnaujantį transportą), todėl ten tylu, ramu, galima grožėtis ir mėgautis gamta be transporto triukšmo ir užterštumo. Tiesa, vietomis mėgautis salos kvapu dėl kanopinio transporto nebuvo itin smagu. Ir kaip matote likau gyvas po pasiūlyto ir įvykdyto 13 km salos kalnų takelių maršruto - priverčiau kolegas su nepatogia avalyne šiek tiek pahaikinti.

Kas antrą dieną bėgiojau, bėgimo rezultatuose pagerėjimų (performanso) nebuvo, nes nelabai stengiausi dėl jų, tikslas buvo pagreitintu tempu apžiūrėti miestą ir su juo susipažinti ne tik turistiniu aspektu. Bėgikų Stambule nedaug - daugiau jų sutikau prie jūros, kitur buvau vienintelis, nors bėgimo vietos tikrai puikios. Gerėjo tik tas rodiklis, kad kasdien vis mažiau šunų mane bandydavo užpulti. Stambule yra dviejų tipų benamiai šunys: rudi ir pilki. Mano nuomone rudi yra šviežūs ir jauni, pilki - seni. Dauguma jų taikiai gatvėje tiesiog gyvena. Dauguma jų atrodo labai apslopinti, kaip prišerti diazepamo. Ai, tiesa, čia šunys yra dideli, mažų nematėm, matyt natūrali atranka, bet kačių nesirenka - jų čia netrūksta. Taigi išvada - Stambule kebabai iš kačių ar šunų negaminami, nebent iš mažų šunų. Pradžiugino akį didžiuliai benamiai šunys paryčiais grįžtantys į miestą po maudynių jūroje. Bėgiojant supratau, kad kai kurių vietų man buvo geriau nematyti - tradiciniam šiauriečiui nesuvokiamas gyvenimas  su gatvėmis-sąvartynais. Dar pradžiugino požiūris į sportą: sekmadienis, 6:30, krepšinio, tinklinio ir rankinio aikštelės šalia auksinio rago įlankos pilnos mėgėjų-žaidėjų, žaidimas pačiame įkarštyje. Kas taip ankstų sekmadienio rytą priverčia keltis iš lovos!? Sportinis žaidimas su draugais miesto centre! 

Tinklaraštyje aprašiau nemedicininę kursų pusę, savo kolegoms skubiosios medicinos naujoves  prievartiniu būdu perduosime rezidentų susitikimų metu. Ką gali žinoti, gal tokie kursai kada nors įvyks ir Lietuvoje.