Atsiprašinėjimai

Tęsiant pasakojimus apie adekvačius ir sąmoningus pacientus. Tiesa, tokius malonius nors prie širdies dėk. Arba įrašyk į Raudonąją knygą...

Grįžtu į kabinetą ir atsiprašau šalia sėdinčio paciento, atvykusio vidury nakties, kad nepriėmiau nedelsiant, nes reanimacijos palatoje gaivinome pacientą bei reikėjo į ligoninės skyrių paguldyti dar du kitus sunkios būklės pacientus.

Kai pacientai medicinos prietaisų pagalba iš savo fiziologinių rodmenų piešia ornamentus

Pacientas ir jo artimieji atsiprašo manęs, kad trukdo gydytoją dėl savo bėdų ir nemokėjimo susitvarkyti su sveikata.

Nuraminu, kad nėra ko atsiprašinėti – tai mano darbas, esu tam, kad padėčiau, nesvarbu kada pasidarė bloga. 

Pacientas atsiprašo, kad atvyko vidurnaktį, sakau nieko tokio. Tada visiškai stulbinamai pareiškia, kad jam gaila visų gydytojų ir slaugytojų, kad turi dirbti už tokį mažą atlyginimą (pacientas tikrai nežino, kad kalba su nenustygstančiu vietoje dėl algų klausimo) ir jo nuomone, mes gaudami tokį atlyginimą už darbą – naktimis darbe turėtume tik miegoti. 

Tada aš atsiprašau, kad nemiegu, dirbu ir neleidžiu jiems miegoti ramiai, nes dar reikėjo ir laukti. 

Jie visi kartu dar sykį atsiprašo, kad negalėjo maksimaliai prižiūrėti savo sveikatos ir susirgo. 

Tada aš jau grubiai nutraukiu mūsų atsiprašinėjimų dvikovą ir einu prie reikalo.