2016 m. rugsėjo 5 d., pirmadienis

Adekvatumui ribos nenustatytos


Ligoninės priimamajame vis dar nustebina susitikimai su ypač adekvačiais ir sąmoningais žmonėmis (net nesinori jų vadinti pacientais).

Į kabinetą su lova įvažiuoja pacientas sergantis lėtine liga, dėl kurios pilve po truputį renkasi skystis (ascitas). Pacientas guli, pasakoja savo istoriją, šypsosi, o aš negaliu atitraukti akių nuo jo pilvo - toks įspūdingas atvejis! Pilvas toks didelis, kad per jį pacientas ne tik nemato savo apatinės (gulint - tolimesniosios) pusės, nelabai jis matė gydytoją, slaugytoją ir pusę kabineto... 
Jį lydinti artimoji garsiai svarstė, kad pacientas lyg ir skundėsi, kad jam kasdien vis labiau trūko oro, bet dusulio, kuris akivaizdžiai matytųsi nebuvo - žmogus nei sunkiai, nei baisiai labai dažnai kvėpavo, nei mėlynavo, todėl greitukės nekvietė, nes yra labiau sergančių. Stebuklingu būdu nuėjo iki šeimos gydytojos ir gavo siuntimą į ligoninę, kur ir susitikome.