Aš jums ne šeimos gydytojas

Dirbdamas gydytoju ligoninėje sutinki įvairiais keliais čia atklystančių žmonių turinčių įvairių ir kartais nerealių siekių vienkartinai apsilankius išsitirti ar įgyti gerą sveikatą. Jiems visai nesvarbu, kad jie yra neproporcingi net turtingiausių šalių sveikatos apsaugos sistemoms. Mūsų šalyje yra prigalvota daugybė taisyklių bandančių sustyguoti tokius dalykus, bet jos vistiek dažniausiai neveikia. Man visa tai aktualu, kai viskas pasisuka į skubumą, ligoninės skubios pagalbos skyriuje (SPS) žmonių lūkesčiai dažniausiai netelpa į jokius mūsų skubios pagalbos rėmus (į tas 4 tikrąsias kategorijas - niekaip, ir penktąją, kurios nėra, iš gailesčio - irgi nu niekaip). Tokiu atveju jie turi susimokėti už paslaugas. Visa tai apeiti galima apgaudinėjant GMP (→atvykti nemokamai) arba apgaudinėjant SPS gydytojus (→apsitirti nemokamai).  Esmė, kad viskas ganėtinai greitai (per mažiau nei parą), kokybiškai ir nebrangiai/nemokamai (→užsieniečiai visuomet pasigenda keleto nuliukų prie sumos). Bet šis tekstas galbūt nevisai apie tai.

Mokamai ar nemokamai susidaro situacija, kai SPS gydytojai apžiūrinėja dešimtis žmonių, kurie turėtų eiti pas savo šeimos gydytoją (ŠeGy). Šie žmonės net kelias valandas, kol SPS gydytojai sutvarkys reikalus su pačiais sunkiausiais ir skubios pagalbos reikalaujančiais pacientais, kantriai (arba ne) laukia momento, kol pagaliau susitiks su gydytoju. Susitikę dažniausiai nenužudo jo (nei tiesiogiai, nei netiesiogiai) ir dažnai nepateikia jokių kaltinimų, kas gydytoją iš karto nustebina, nes su fronto linijos personalu tokie žmonės elgiasi itin nemaloniai ir nepagarbiai. Linksmiausia būna, kai konsultacijos eigoje (bet dažniausiai - pabaigoje) išgirsti klausimą ar jie gali pas tave užsiregistruoti kaip pas šeimos gydytoją. Ir manyje pabunda žvėriškas jausmas: "Whooaw, stop! Tikrai ne! Aš dirbu tik čia, pacientai pas mane iš anksto negali užsirašyti (→laimė jiems), ir šiaip kitą kartą čia patekus jūs neskambinkite ir neieškokite manęs čia, nes aš tiek daug nedirbu, kad taip paprastai mane rast čia." Va toks jausmas. Esate jautę kažką panašaus? Su plačiausia šypsena atsakau: „-Ačiū Dievui, bet ne".

Kodėl aš toks baisus ir bjaurus? Patikrinkit feisbukus, instagramus, senienų portalus ar pincetus - ten dauigau nei viskas apie mane pasakyta. Kodėl toks jausmas man kyla arba kodėl džiaugiuosi, kad negaliu būti jūsų šeimos daktaru? Todėl, kad esu iš tos grupės gydytojų, imlių naujoms, ūmioms, skubioms pacientų problemoms, bet praktiškai visai neimlių lėtinėms problemoms. Be to, žiauriai nemėgstu sutikti to pačio paciento antrą kartą ar nuolatos (→šeimos gydytojo kabinete), dar baisiau man yra matyti tą patį pacientą kasdien (→ligoninės skyriuje). Nors mano ilgoje karjeroje yra buvę tokių pacientų, kuriuos sutikau nekartą ir gydžiau nekartą SPS, ir abu šiaip jau džiaugiamės viens kitą sutikę, bet man iš esmės nepatinka susitikti pakartotinai. Nors ir esu keletą pacientų pats savavališkai kvietęs į SPS pakartotiniam vizitui, ir pacientai dėl to buvo nežmoniškai laimingi, o ir aš ramus bei džiaugmingas, bet nepatinka man matytis dinamikoje.

Bet ar jūs įsivaizduojat..? Žmonės įsivaizduoja, kad būčiau geras šeimos gydytojas...

Gal pasirodysiu atmestinas, nepareigingas ir neuolus gydytojas, vienas pats sugadinsiu jūsų pasitikėjimą visais likusiais gydytojais ar sveikatos apsaugos sistema, bet beveik viskas kas nutiko prieš ilgesnį laiką, man yra neįdomu. Jei ligoninės priimamajame gydytojai pradėtų gilintis į tokius dalykus, eiles (→laukimo laiką), padvigubintume ir patrigubintume. Jei skundas ar simptomas nekelia grėsmės gyvybei ar šiuo metu nėra potencialaus pavojaus jūsų gerai sveikatos būklei - visa tai aiškinkitės su ŠeGy. Jis yra jūsų medicininis stuburas, patarėjas medicinos klausimais, remkitės jo medicininiu išsilavinimu ir medicinine filosofija, kuriais pasidalins ir nuramins (arba sunervins), ar dėl simptomų galite dar pakentėti ir nekreipti dėmesio į juos, ar jau reikia siuntimo pas specialistą. Jei šeimos gydytojas geras ir gali skirti laiko pacientams, jo pacientams panikos, nerimo ir baimės priepuolių, nereikalingo blaškymosi tarp ligoninių priėmimo skyrių dėl nesąmonių tikimybė labai sumažėja. Aišku, geras šeimos gydytojas nėra neapsaugotas nuo itin psichuotų pacientų ar psichikos sutrikimų jų pacientams atsiradimo ar paūmėjimo, tai visko visiems pasitaiko, ir kartais geras šeimos gydytojas nuvilia, kad neprisižiūri savo bičių. Juokas.

Neigiamai atsakau ne dėl to, kad šeimos gydytojo specialybė bloga ar man nepatiktų šeimos gydytojai. Nuoširdžiai sakau, kad ši specialybė ir visi ŠeGy - vieni mano didžiausių favoritų. Tiesiog nenoriu būti šeimos gydytoju ir nunedabar. Reiktų gilintis į tuos neskubius, nenormalius, metų metus trunkančius pacientų skundus ir aiškintis kas juos sukelia ir ką su jais daryti, laiku atlikti tyrimus ir siųsti konsultacijoms. Tai tiesiog ne man. Nieko nesuprantu apie tai. Juokas.

Labai tikiuosi, kad mano mintys buvo suprastos teisingai. Šis tekstas nebuvo jau toks paviršutiniškas, kaip gali iš pradžių pasirodyti, tad jei supratote neteisingai (t. y. pvz. nesišypsojote ir nesijuokėte), perskaitykite kelis kartus. Jei neturite humoro jausmo, neskaitykite iš vis. Bet pala - jau per vėlu...

Salos gyventojas

Kas jis toks? Kokios dar salos? Čia išvis Lietuvoj? Jei norėčiau būti iki galo tikslus, žodį sala turėčiau rašyti kabutėse iš didžiosios raidės, bet aš to tikrai nedarysiu. Man ir tam tikriems tam tikrų ligoninių skyriams, ta sala buvo ir bus ne tikrinis, o bendrinis daiktavardis. Sala ir jos gyventojai niekaip neatskiriami nuo mėnesio 10-tosios dienos. Jei tie, kas uždirba pinigus ir iš jų atiduoda didelius mokesčius ar tie, kas išdalina tuos mokesčius pašalpų forma nelabai nutuokia kas įvyksta tą dieną, juos noriu lengva forma supažindinti.

Taip pat, eilinį kartą turiu pabrėžti, kad viskas apie ką rašau nėra absoliutu. Tai yra tam tikri ir įdomus reiškiniai bei tendencijos. Tai tikrai negalioja visiems pašalpas gaunantiems asmenims. Ir apskritai, labai norėčiau, kad visi žmonės savo buvimu, sugebėjimais, amatu, žiniomis būtų naudingi sau, visuomenei ir pasauliui tokia forma, kokia tik gali. Norėčiau, kad pašalpinis laikotarpis, jei toks įvyktų, bet kokio žmogaus gyvenime būtų laikinas, kad jo metu žmogus galėtų atsitiesti, o vėliau sustiprėjus, tas žmogus, esant reikalui, galėtų padėti kitiems. Bet kokia forma.

Jei iki 10 mėnesio dienos ligoninės priimamajame galima įžvelgti štilį, o jei labai nori, pasistengi ir įžvelgi, tai jo metu dažniausiai sulauki tik alkoholinių abstinencijų. Kas yra abstinencija? Baltoji karštinė, baltieji arkliai, albinosai, delyras ir t. t. O esmė - alkoholio nutraukimo sukelti efektai žmogui, kuriuos išprovokuoja pašalpinių lėšų išeikvojimas. Yra net kodas Tarptautinės ligų klasifikacijos (TLK) Lietuviškojoje modifikacijoje - AA0.7. Šiaip jau ir kitos šalys galėtų gali prisitaikyti ir pasinaudoti mūsų patirtimi. O teisingumo dėlei, čia ir dabar turiu pasakyti, kad nėra TLK Lietuviškosios modifikacijos. Tame ir buvo medinis juokelis.

Bet dabar ne apie tai. Grįžkim prie pradžios. Tikriausiai niekas ligoninės priėmimo skyriuje nelaukia dienos po pašalpų išmokėjimo. Kaip pavyzdžiui, nelaukia ir bankomatai. Ligoninėje net ne tikriausiai, o absoliučiai niekas nelaukia. Labiausiai dėl aprašomo reiškinio kliūva liūdnai pagarsėjusiai grupei 3T: toksikologijos (nes žmogeliukai prisigeria), traumatologijos (nes prisigėrę žmogeliukai traumuojasi) ir terapijos (nes kažkur žmogeliukams reikia atsigulti, jei ne iki galo "nesėkmingai" vyko pirmieji du planai). Bet dažniausiai 3T grupės vadybininkams ta pragaištinga diena ateina šiek tiek vėliau, kažkur apie 11-tą, nes žmogeliukams dar reikia laiko įsisotinti problemomis ir atsigulimo proceso sklandumui dar trukdo ligoninės filtras - priėmimo skyrius, kuris sulaiko juos vienai parai ir praleidžia į ligoninę vėliau.

Kiekvieno mėnesio 10 dieną tikrų tikriausia pragaro ambulatorija atsiveria daugelyje vietų. Gavę išmokas, tai yra jūsų sąžiningai uždirbtus ir atiduotus "valstybei", bendroms reikmėms, solidarumui, tam tikri asmenoidai juos boliusu išleidžia. Iki komos, rimto apsinuodijimo ar tik iki kruvinos traumos. Ar iki visokiausių kitokių patologinių derinių. Ir užlieja priimamuosius. Tos dienos nelaukia ir kiti, dar nepaminėti, gydytojai neurochirurgai, chirurgai, akių, ausų, nosies, gerklės ligų gydytojai ir kiti. Jei pacientų gauna vieni, be abejo, "nuteškės" jų ir kitiems. Nes bėdos po vieną nevaikšto. Jos užgriūva po kelias iškart. Pvz., jei užkliūni girtas už ko nors su viena akim, užkliūsi su antra dar kur nors kitur ir t. t. Kodėl tie daktarai nelaukia dešimtosios? Nes kai studijuoja mediciną ir lavina save tam, kad gelbėtų kitus ir jų sveikatą, kažkaip negalvoja, kad turės tempti tuos bėdžius iš liūno, net kai jiems patiems neaišku ar jie nori trauktis iš ten ir dar dažnai nebesupranta ko atsivilko į ligoninę. Gydytis, pasimušti vieni su kitais tokiais pačiais, ar žaloti kitus, niekuo dėtus. Ir visa tai tikrai jų nedžiugina ir netempia joks noras, priesaika ar pareiga į tokį darbą.

Keista, kodėl iki šiol socialinės tarnybos nekreipia pakankamai dėmesio į duomenis, kiek ir kokių socialiai remtinų asmenų neblaivūs (iš esmės tai visiškai girti) apsilanko priėmimuose. Skryningui užtektų patikrinti vos 5 dienas per mėnesį. Gal po 10-ties iš eilės tokių apsilankymų būtų metas pasvarstyti, kad ne taip ir vertas jis tų išmokų, o galbūt galima jas įteikti kitokia forma, o gal žmogeliukui galima kitaip padėti? 

Įdomumo dėlei. O kaip atrodo šventės? Jūs manėte, kad blogiausia būna antrąją švenčių dieną? Ne. Dar per pirmosios šventinės dienos vidudienį dažnai sulauki prisigėrusių, persigėrusių ir delyruojančių šventikų, kuriems puota jau baigta.

Ir tai kartojasi nuolatos. Metų metais. Aš dirbu tik ketvirtus - ar įsivaizduojat kiek papasakotų vyresnieji išdirbę 20 ar 30 metų? Jie ir pasakoja - eini ir eini į budėjimus susitinki kitus gydytojus, slaugytojas, kalbiesi su jais ir visi visada nuolatos tą patį mato, sako, vieni su kitais dalijasi nekonfidencialiais įspūdžiais. Dar juokingai graudingiau, kai seni pažįstami ar kiti nauji pašnekovai, kuriems pasakau, kad dirbu ligoninės priimamajame, tą patį pasako apie tą vietą:

-Juk ten vien girti šlaistosi ir kelia tikrą chaosą... Kaip ten jums galima dirbti...

O aš juos bandau perkalbėti, kad nėra viskas absoliučiai blogai, ateina daugybė kitų žmonių pagalbos gauti. Bet jie nenustygsta:

-Bet juk ten jų tiek visokių girtų, jie mušasi ten, rėkia, koliojasi, spardosi gulėdami ant žemės, klykia, kriokia, vaikšto apkiautę, apsikruvinę, apvynioti tvarsčiais kaip nevykusios mumijos, reikalauja, kad būtų tuoj pat apžiūrėti....

Sakau:

-Nu taip, bet ar nepastebėjot, kad ten tarpuose tarp jų labai geri žmonės su savo blogomis bėdomis tarpsta ir mes gelbstim pirmiausia tuos, kam labiausiai reikia, o ne tuos, kas garsiausiai rėkia. Seniai jau nekreipiam dėmesio į tuos rėkikus. Nereikia jiems skubios pagalbos.

Ir taip tęsiasi mūsų pokalbiai. Kaskart su visais prieiname to pačios išvados - kiek mes galim mėtyti savo sunkiai uždirbtus pinigus šiems asmenoidams. Kada įvyks tas lūžis??? Atrodo, kad negaila tuos pinigus išmesti tik tiems, kurie nemato, kur tie pinigai išleidžiami ir koks malonumas aplanko juos taip išleidus ir nemato tų malonumo apimtų žmogeliukų. Ir tikrai atrodo, kad vieninteliai dalintojai to nemato. Ar jie užsimerkia...

Blaivyklos. Kur dingo jos? Ar visi išgėrę asmenys turi pamatyti gydytoją, kad galėtų toliau blaivytis? Gydytojo pareiga visus išgėrusius apžiūrėti? Ar neįmanoma apmokyti blaivyklų darbuotojų, kad jie suprastų kada yra eilinis išgėrimas, kada kažkas ne taip ir kad jau reikia kviesti pagalbą? 

Eina peklon, juk jau tuoj ta dešimtoji diena!

Obelys ir jų obuoliai

Laikas: Obuolių derliaus nuėmimo.

Vieta: Traumą patyrusių pacientų susirinkimo taškas. 

Atvyksta 70+ metų amžiaus pora. Pacientė iškrito iš medžio rinkdama obuolius. 

Gydytojas klausia jos vyro:
- Na bet kodėl garbaus amžiaus moteris lipo į medį? Kur buvote jūs?
- Apačioje padėjau, nes pernai iškritau aš.

Elektroninė sveikata

Daugybę metų naudojausi kompiuteriais, įvairiomis programomis ir programėlėmis, maniau, kad minimaliai išmanau programavimo principus, kūriau straipsnius/puslapius, turiu savo tinklaraštį, laisvai naudojuosi plačiojo interneto suteikiamomis galimybėmis planuoti savo dienotvarkę, kurti dokumentus, sisteminti ir archyvuoti informaciją, komunikuoti su kolegomis ir padėti jiems komunikuoti tarpusavyje, dalintis informacija ir t. t. Atitinkantis šiuos neginčijamus kriterijus jaučiausi bent iš dalies kompiuterastiškai raštingas. Ir štai vieną dieną ateina sveikatos sistemos elektronizavimo era. Kaip ir visi normalūs, dar jauni ar jau nelabai, raštingi asmenys beprotiškai apsidžiaugiau, kad pagaliau nebereiks kurti neįskaitomų įrašų ir išrašų ranka, nebereiks skaityti kitų gydytojų dantiraščio, užsakinėsiu ir matysiu tyrimų atsakymus kompiuteryje. Dar džiaugsmingiau nušvintu aš, nes nereikės pacientų pakartotinai švitinti, kad gautume naują rentgeno nuotrauką ir badyti jų venų iš naujo, kad gautume kraujo tyrimams. Čia tuo atveju, jei jie buvo padaryti, bet siunčiančios įstaigos tyčia/netyčia nepridėjo ir viskas liko jų izoliuotuose kompiuterių tinkluose. Pagaliau, galėsiu pacientui atiduoti išrašą ir parodyti vietą, kurioje bus galima įkaityti rekomendacijas pakartotinai, jei pamirštų ką pasakojau ir t. t.

Vaizdelis iš ateities. (įvairias asociacijas kelianti nuotrauka iš interneto)

Ir tada susidūriau su tikriausiai apgailėtiniausia elektronine sveikatos sistema, kokia galėjo būti sukurta. Ir dar už tokias milžiniškas lėšas. Va tada visas mano pasitikėjimas savimi buvo nubrauktas ir pasijutau totaliu kompiuterastiniu beraščiu.

Pabandžiau keletą budėjimų padirbėti su sistema. Bet nepraėjus nei 15 minučių nuo naudojimo pradžios, kaskart vienintelė smegenų išvada būdavo: "Kvaily, jei tu pildytum tuščią lapą kompiuteryje ir viską surašęs atspausdintum - viskas būtų daug paprasčiau ir greičiau".

Dėl šios išvados sukeltų jausmų, mintys kyla įvairios. Pirmiausia, kodėl sistema daroma tokia nepatogi pačiam svarbiausiam - klientui, naudotojui? O gal ji tokia labai patogi IT specialistams, gal ji patogi archyvavimo, informacijos atkuriamumo prasme ar dar kuo? Bet nu ne... O gal visa tai dėl to, kad nepigiai pirkta, bet nemokamai išdalinta?

Keletas šios sistemos perliukų arba kaip atrodo tavo darbas

Pirmiausia, tu turi mintinai žinoti, kurio lango ar langelio, kurioje pusėje yra mygtukas ar varnelė, kurią turi pažymėti ir į kurį laukelį ir kurioje jo vietoje atsidurs tam tikras tekstas ir kaip viskas galiausiai turėtų atsispausdinti išraše. Neduokdie sumaišysi eilės tvarką ar neuždėsi kokios varnelytės - ir viskas eis  šaibom po velnių. Išvada: Tu turi žinoti ką galvojo žmogus ar žmonės kurdami šią sistemą. Jiems ji gal jau ir atrodo suvokiama. Bet abejoju.

Antra, tu sistemoje pildai ir palieki vienokio formato apžiūros protokolą, o pacientui atiduodi gydymo išrašą, kuris ne tik turi kitokį atvaizdavimą, bet dar pametėja staigmenų: kartais kai kurios eilutės į išrašą "neįkrenta", pavyzdžiui, diagnozės eilutė. Tiesiog. Bet tą dar galima pastebėti greitai, nes diagnozė - tai pati svarbiausia išrašo dalis.  Daug blogiau būna, kai "neįšoka" atsitiktinės eilutės iš objektyvios apžiūros. Ir tu per skubėjimą, žinodamas, kad viską tikrai surašei, tikiesi, kad viskas įsidės, ramiai, be streso atspausdini, atiduodi išrašą ir tik vėliau pastebi, kad išraše trūksta svarbios informacijos. Iš pradžių būna tik liūdna, nes norėtum, kad visi kiti gydytojai (ypač ŠeGy) žinotų kokia paciento būklė ar tyrimai buvo tavo apžiūros metu ir galėtų palyginti kaip tai pakito. Bet buvę nebuvę to "gaila". Juk iš tikrųjų tai skandalas, o gal ir teisminis atvejis! Iki šiol pildėme protokolus su "kalke", originalas likdavo mums, o neįskaitoma kopija pacientui ir jo šeimos gydytojui. Abu galiausiai turėdavome vienodus dokumentus. Skirdavosi tik įskaitomumas. Dabar nors ir kruopščiai viską surašei, gali būti, kad pacientui atiduosi kitokį dokumentą, nei tas, kuris lieka pas tave. Kodėl? Gali būti sunku pasiteisinti teisme... Išvada: Tu turi žinoti ar nujausti kur ir kada kokia eilutė "neįkris", ir kokių dar staigmenų gali sulaukti.

Trečia, mano nuomone, vienas didžiausių netobulumų, kai tavo surašytą informaciją, užpildytus laukelius gali lengva ranka pakeisti perrašyti kitas prisijungęs gydytojas. Visiškai normalu yra kopijuoti jau esantį patvirtintą tekstą (nusiskundimus, anamnezę, tyrimus ir t. t.), jei viskas atitinka, nėra ką keisti ir tekstas tenkina kopijuotoją ar kopijuotojas minimaliai papildo/pakeičia tavo tekstą savo konsultacijoje, bet nenormalu, kad mano sukurtą dokumentą keičia kas tik nori ir kaip tik nori. 

Ketvirta. Negalima įdėti įprastinių šablonų, t. y. šabloninės informacijos, kurią panaudojęs greit užpildytum reikiamus laukelius tokia informacija, kuri kartojasi ir nėra tikslo, nei spaudyti klaviatūros klavišų renkant tekstą, nei pelės maigyti dedant visokias varneles. Tai įprasta praktika taupant gydytojų ir pacientų laiką, ir dėl to pacientai turėtų jaustis visiškai ramūs, nesijausti štampuojami, šablonuojami ar nuobodinami-suvienodinami. Kuo medicinos personalas geriau įsigilina ir supranta paciento situaciją, kuo ji yra aiškesnė - tuo saugesnis pacientas. Kad viskas kas būtina būtų patikrinta, nieko nepraleista, nepražiūrėta. Kuo aiškesnė diagnozė, tuo bus geresnis rezultatas visiems. Jei pacientas netelpa į standartinį šabloną - tai irgi yra rodiklis, kad reikia imtis papildomų veiksmų. Negalima mastyti, elgtis chaotiškai, be tvarkos. Apibendrinant, šablonas, tai kai ateina pas tave dešimtas iš eilės pacientas su kairės pusės liumbalgija, paspaudi keletą mygtukų ir laukeliai užsipildo tiksliu turiniu, jei reikia dar papeckioji, pateplini ir po minutės turi užpildytą pirminį dokumentą, kuris tinka tau, pacientui, ligonių kasoms, ministerijai ir visiems kitiems. Po apžiūros ir tyrimų suformuoji galutinį dokumentą. Esmė ta, kad šablonai padeda taupyti laiką, kurį gydytojas gali skirti pacientui, jo ištyrimui, pamąstymui kas pacientui negerai, kokios to priežastys, ką padaryti papildomai, ką parekomenduoti.

Penkta. Sąraše reikia susirasti savo pacientą, bet niekaip nerandi. Neužregistravo išvis arba užregistravo bet ne toje sistemoje, nes jų bent kelios. Jei šie atkrenta ir pas tave ateina tiesiai iš laukimo salės - pacientą gali rasti jį skyrelyje "TERAPEUTAS". Bet jei pacientas priėmimo skyriuje keitė gydytojų kabinetus, tu jo taip paprastai nerasi. O dar, jei gydytojai tyčia ar netyčia per daug varnelių prižymėjo ar spustelėjo netinkamą mygtuką - paciento tu neberasi arba prieiga prie jo dokumentų bus galima tik po paros. Liuks.

Šešta. Arba vyšnaitė ant tortuko, o iš tikrųjų š*****s ant pagaliuko - sertifikuok elektroniniu parašu, gydytojau, visus savo išrašus, kuriuose esančią informaciją jau ir taip patvirtinai kokius 6 kartus.  Yra keli būdai tai padaryti, bet intelektualus jaunimas naudoja naujausią, išbandytą dar daug kur ir atrodo geriausią. Mobilusis parašas. Tik šioje sistemoje kiekvieną išrašiuką su mobiliuoju parašu tau teks pasirašyti po vieną. Nors ir turi 21 amžiaus mobilųjį parašą, bet technologijos vistiek akmens amžiaus reliktų nepramuša. Abejoju ar tai taip logiškai technologiškai neįmanoma, bet jei neįmanoma, tai tuomet net nesiūlykite tokios pasirinkimo galimybės. Arba padarykite, kad tai veiktų. Tikrai ne per kiekvieną budėjimą atlieki po 30-50 konsultacijų. Bet būna, ir visai dažnai. Tai daugiau ar mažiau ir pasirašinėji darbo pabaigoje  krūvą kortelių po vieną.

Septinta. Arba antra vyšnia ant torto. Iš tikrųjų tai pirma tikroji vyšnia. Vien klausimai... Kažin kaip bus su sistemos servisu - ar tie, kas sukūrė tokią sistemą dar užsiima tuo reikalu? Ar paaiškės, kad jau nebeįmanoma jų susekti? Kyla ir sarkastiškas klausimas - ar jie dar gyvi? Nes pabendravus su kolegomis, peršasi jausmas, kad sistemos naudotojai norėtų daug ką pasakyti kūrėjams, o gal ir padaryti.
Po kelių metų šioje sistemoje reikės sukurti "Skubiosios medicinos gydytojo apžiūros protokolą", tuomet kreipsimės į firmelę apdovanojusią mus šia sistema, ir paaiškės, kad ji jau bankrutavusi, atsakingų už tai jau nebus. Ir vėl atrodys, kad šalyje už savo parašą protu, krauju, nervais ir likusiu kūnu atsako tik gydytojai ir dar keletas specialistų. Bet tik ne tie, kas atlieka atsakingus veiksmus kituose ne ką mažiau svarbiuose sprendimuose, ar tai būtų elektroninė sistema medicinoje, ar gatvės rekonstrukcija ar didžiulio pastato statyba. Paaiškėjus, kad senosios kūrėjų firmos nebėra, kreipsimės į kitą naujai įsikūrusią firmelę, kuri sakys, apdeitinti jūsiškės mes negalim, nes tai ne mūsų produktas, bet vietoj jūsiškės galime pasiūlyti visiškai naują nonsensiškai gerą sistemą. Pirkit ją už keliolika milijonų eurų ir visos jūsų bėdos išsispręs. Tuomet galbūt, kas nors iš mūsų atsakingųjų paklaus: 

-Ar galit parodyt kaip veikia, kaip atrodo?
Jei nelaukę atsakymo, sumokėję pinigus, visgi leisim pasakyti atsakymą, jis tikėtina bus panašus į tokį:

-Oj ne, o kam jums reikia? Pirkit ir mes jums visais klausimais "padėsim".
Bet pinigai jau bus pervesti.

Ai, o ko aš čia išvis apie tai rašau? Nes išvardintos bėdos ir bėdelės galbūt yra niekučiai dirbant planinį darbą, stacionaro darbą, bet visiškai nepritaikyta priėmimo - skubios pagalbos skyriaus darbui. Nėra jokios sistemos adaptacijos tam kas ten ir kaip vyksta.

Be ryšio. (mažai tiesioginių asociacijų kelianti asmeninio albumo nuotrauka)

Išvados

Mūsuose labai gajus aukščiausio lygio neveiksnumas, apatija, nesidomėjimas, nematymas, politinės valios stoka. Postai, kurie turėjo galimybę stebėti geros praktikos pavyzdžius Lietuvos respublikos teritorijoje, nesugebėjo perimti veikiančios, vis tobulėjančios elektroninės sveikatos sistemos laiku ir pritaikyti jos visose Lietuvos sveikatos priežiūros įstaigose. Taip, atvirai kalbu apie ELI sistemą. Ji yra jau seniai sukurta, puikiai veikianti, pasitenkinimas ja yra labai didelis, tiek gydytojų, tiek ir pacientų. Deja, ji veikia tik keliose įstaigose.

Kaltų nebeieškokim. Vis tiek sistemą jau turim, nes pinigai išmesti, gydytojai-vergai turės išmokti naudotis šia sistema. Gaila, kad po mokymų nepasidaro lengviau, nes problema gilesnė. Geriausia girdėta labai paguodžianti frazė išgirsta apie šį didžiulį absurdišką nesusipratimą: "Kitaip nebus". Ta prasme, kad ši sistema nebus labai jau tobulinama ir naujos tikrai negausit.

Kartais pagalvoju, kad visai norėčiau, kad sveikatos apsaugos sistema būtų kaip UAB'as - tokių nesąmonių nebūtų. Tokio produkto nepirktų. Gavus tokį produktą - vadovas norėtų atgauti visus savo išleistus eurus ir dar pareikalautų kompensacijos už moralinę žalą. Ir gautų. Kompanija pateikusi tokį produktą būtų pakviesta į teismą, o tikriausiai prie to net neprieitų, nes bankrutuotų po pirmojo pabandymo prakišti tokį produktą. Bet mūsų SAM nėra ir nebus UAB (gal ir gerai?), ir viskas perkama ne už savo pinigus, o už tuos pinigus, kuriuos suneša kiti. Jie nešė, neša ir neš. Niekur nedings nenešę.

Svarbiausia išvada - labai džiaugiuosi vykstančiu progresu. Bet nesidžiaugiu, kai nesuprantu į kurią pusę tas progresas: į priekį ar atgal? Kas čia? Pro-regresas?

Maratonai

Pernai maratoną nubėgau ir girdėjau atgarsius iš ligoninės, šiemet dirbau ligoninėje ir girdėjau atgarsius iš bėgimo zonos. Kitaip tariant, pabuvojau abejose barikadų pusėse ir dabar kilo brandesnių minčių, nei matant viską iš vienos pusės. Taigi, įgijus daugiau patirties (ar tiesiog šiek tiek daugiau proto), šiandien jau pagaliau galiu garsiai pasisakyti. Prašau suprasti, kad darau tai ganėtinai neutraliai (neaukštinu vienų, peikdamas kitus). Na išskyrus tai, kad tikrai nepalaikau zyziančių, kad maratonui miesto centre - ne vieta.

Daugybę metų bėgioju savo malonumui. Pabrėžtinai tik savo malonumui. Mano daugybė tai kokie 9. Ir prieš metus sulaužiau ilgametį pažadą sau bei keletui kitų žmonių... Nors sakiau, kad niekada nebėgsiu maratono, visgi nubėgau, nes jaučiausi visiškai jam pasiruošęs, nes reikėjo bent kartą pabandyti, nes atsibodo kasdien lakstyti tik po 10-20 km ir jausti, kad dar trūksta ir t. t. Dabar jau nebeprisimenu visų savo šio mažai apgalvoto apsisprendimo priežasčių. Faktas kaip blynas - mano pirmasis maratonas jau įvyko. Nors ir pirmas, bet lyg ir neprisvilęs. Bent jau man taip atrodo. 

Ir jei pernai likus savaitei iki bėgimo kasdien, o bėgimo rytą ypatingai karštai meldžiausi eiklių kojyčių ir maratono dievams, kad tik nubėgčiau iki galo (kitaip bus gėda ir negausiu medalio), kad tik neatsitiktų ko blogo (o jei darytųsi, kad duotų ženklą kada sustoti), kad tik nereiktų pačiam važiuoti, ar tuo labiau, kad nevežtų į Priėmimo skyrių (nes nenoriu į darbą anksčiau nei reikia pagal grafiką- budėjimas tik pirmadienį popiet) ir t. t. Negi žmogus gali atsiminti ką kliedėjai prieš metus? 

Tai šiemet ryte prieš budėjimą, tik kartą, atsiklaupęs priešais Priėmimo skyriaus garažo vartus (iš vidaus, žinoma), dvi minutes, kol nebuvo pacientų ir personalas nematė, meldžiausi savo Dievui, kad duotų žmonėms proto, ypač bėgantiems žmonėms, ir ypač šiandien, ir ypač proto, ir kad ypač nepagailėtų. Dar šiek tiek sėkmės. O jei turės kažkas blogo nutikti, kad nebūtų per daug blogai. Ir jeigu ką, galima vežti ir čia, kur dirbu.

Deja visiems vistiek neužteko...

Tik baigus žegnotis prasivėrė vartai, į garažą įlėkė greitukė ir vos manęs nenutrenkė klūpinčio. Perėjo pagaugas per nugarą per plauką vos neužsilenkus. Bėgau neatsisukdamas į savo kabinetą. Pirmieji pacientai atakavo ne mano duris. Traumatologų.

Įdienojus į sveikatos priežiūros įstaigą, kurioje dirbau pradėjo rinktis maldos nepaliestieji… Pirmasis atvejis sunkus ir rezistentiškas pasitaikė. Atvejo bendra būklė atėmė jam adekvatumą, ripyto mygtukas buvo užstrigęs ir daug kartų mes kalbėjom tą patį. Bet pykčio nekilo nei jam, nei man. Maratonas buvo pažįstamas jam, o būklė užklupusi jį - man, ir maratonas - man, bet ne jo būklė - jam. Sulaukus tyrimų paaiškėjo, kad mano kompetencijos šiam atvejui neužtenka ir atvejis išvažiavo konsultuotis bei gydytis kitur.

Kiti atvejai nesudirgino rūstaus veido ir būdo gydytojo nei širdies, nei smegenų. Jie išgelbėtieji. Jiems viskas gerai.

Atgarsiai iš ligoninių

Pernai kiek nemalonu buvo girdėti atgarsius iš ligoninių į kurias pateko nelaimėliai iš bėgimo lauko. Taip, vieni įvertina savo galimybes ir net pasitikrina sveikatą prieš bėgimą, o ir bėgimo metu nepameta proto. Deja, kiti žaidžia su likimu va bank ir bėga be proto. Bėgiojimas ir ypač bėgimas varžybose, visada yra šiek tiek ir ne šiek tiek loterija. Pasiseks ir viskas bus OK, arba nevisai. Mano nuomonė, griežta ir ganėtinai vienareikšmiška - užsiimti fizine veikla reikia. Tik reikia įvertinti kokia veikla patinka ir ar pasirinktoji jums tinka. Veiklų yra šimtai. Sėdėti vietoje, nejudėti, tukti ir skųstis kitų judėjimu kaip bebūtų visada yra blogas pasirinkimas. Tik judant visada reiktų pasiimti su savimi ir protą. Ypatingai į varžybas.

Atgarsiai iš miesto

Dėl bėgimo ir vėl uždaromos Vilniaus senamiesčio gatvės! Ir vėl! 14-tus metus iš eilės... (nors buvo metų, kai trasa nelabai "kabindavo" senamiestį) Ir šitiek nepasitenkinimo dėl vieną dieną kelioms valandoms uždaromų keleto gatvių. Gaila, kad žmonės, kurie pagal savo mąstymą, pomėgius ir išsivystymą turėtų gyventi laukuose, gyvena mūsų miestų centruose ir senamiesčiuose. Prieš keletą metų neurzgė ir nesiskundė, nes gyveno laukuose... Na gerai, kiti centre tik dirba. Vargšai, o galėtų dirbti laukuose.

Man asmeniškai nėra nieko nuostabesnio, kai didmiesčiuose sekmadieniais uždaromos gatvės, kad žmonės palakstytų, pasivažinėtų, pasivaikščiotų gatvėmis, kuriose kitomis dienomis ir vėl rieda milijonai transporto priemonių, pailsėtų nuo nuolatinio mašinų teršimo išmetamosiomis dujomis ir triukšmu. Vienas iš tokių šiek tiek pažintų miestų - Roma. Uždaro gatves sekmadienį net ir žiemą. Ir nenuostabu, nes žiemos oras ten tobulai tinka tokiai veiklai. 

Atsimenu, kai pats dirbau centre ir bėgau šiame renginyje. Buvo labai patogu - prabėgau distanciją ir nuėjau tiesiai į darbą, išsimaudžiau ir buvau puikiai nusiteikęs darbe – nevargino nei daugybė sudėtingų atvejų bei situacijų, o vakare grįžęs namo dar buvau pilnas jėgų. Kitais metais bėgime nebėgau ir net buvau pamiršęs, kad tądien Vilniaus maratonas, tai nuo Žalgirio stadiono stotelės (nes pražioplinau savo patogesnę ir artimesnę stotelę) bėgau iki darbo netoli Prezidentūros. Spėjau net per daug nepavėlavęs ir nesuprakaitavęs, o ir galvą pravėdinęs.

Tai tiek negatyvo šiai dienai. O gal pozityvo. O gal visko po truputį.

Informacinis stendas

Remiantis daugiamete patirtimi, jog žmonijos istorijoje dar nebuvo atvejų, kad špitolės arba ligoninės priimamajame numirtų skubios-būtinosios pagalbos kategorijų neatitinkantis pacientas, rengiamas naujas informacinis stendas besipiktinančiųjų aistroms raminti. Atkreipiu dėmesį, kad jis neturės keičiamų ar pridedamų detalių (t. y. skaičiai, kitaip nei kelių stenduose, nesikeis).

* tinkamai supraskite mano humorą/sarkazmą,

* mano pateikiama nuomonė yra subjektyvi,

* nebandykite to savo ligoninėje.

Intensyviausia ligoninės priimamojo vieta

Vasarą mano rezidentūra apsistojo dviems mėnesiams ten, kur tikriausiai visi skubiosios medicinos rezidentai svajoja visą laiką būti. Tai praktika ligoninės priimamojo reanimacijos ir intensyvios terapijos palatoje (RITP). Nežinau ar tikrai visi svajoja, bet turėtų, nes ten atvyksta sunkiausios būklės pacientai. Ten reikia greitai, tiksliai, teisingai ir tikslingai ištirti, apgydyti/išgydyti pacientą ir: 

1) būklei išliekant labai sunkiai - hospitalizuoti į reanimacijos ir intensyvios terapijos skyrių, 

2) būklę pagerinus tik iš dalies - į labiausiai pacientą nuvarginusios patologijos naikinimo cechą - skyrių. 

3) būklę labai pagerinus - tolesniam stebėjimui į kitas PSPS erdves. Būtų labai įdomu išleisti ligonį iš reanimacijos palatos tiesiai į namus ar į darbą rytoj 7-ai valandai po sėkmingo gaivinimo.

RITP - tai vieta, kur PSPS atliekama daugiausiai įvairių intervencijų, procedūrų ir įdomių tyrimų.

TAISYKLĖS PRIEŠ SKAITANT:

1) tinkamai supraskite mano humorą,

2) mano pateikiama nuomonė yra subjektyvi,

3) nebandykite to namuose.

Jei priimamojo ambulatorijoje gali apsnūdęs apžiūrinėti/tyrinėti pacientus dienos bėgyje laukiant įkvėpimo iš tikrųjų ištirti ir išgydyti žmogų, o priimamojo stebėjimo palatoje lakstai tik dėl to, kad ten kartais daug vidutinio sunkumo pacientų, tai RITP užtenka turėti vieną ar du pacientus ir tu jau gali virti pragare. Pavadinkime tai pragaro reanimacine, kai "reanimacinė" reiškia ne būdvardį, o daiktavardį - kaip palapinė, liepynė ar ąžuolynė. Galvoje sukosi terminas, o gal ir būtų galima supažindinti jus su senadaru reanimacynė, bet per daug tarmiškai wilnoniškai skamba...

Tikra istorija kaip vyksta mokymosi procesas? Ne. Tai juokas. Neasmeninio fotoarchyvo nuotrauka

Pirmąjį mėnesį intensyvumas palatoje mano budėjimų metu buvo kiek per žemas, bet bėgėjantis mėnesiui, bėgėjosi ir intensyvumas - manau likimas leido man apsiprasti prie naujos darbo vietos, kur anksčiau ateidavau tik naktiniams budėjimams - dažniausiai pavargęs ir ne itin linkęs edukacijai. Tuos du mėnesius ten dirbau dienomis po 12 valandų arba visą parą.

Pasižiūrėjus į RITP veiklos žurnalą darėsi graudu, kai ateidavau į budėjimą po laisvos dienos ir pamatydavau, kad praeitą parą ten virė pragaras, kitas rezidentas "gavo" atlikti net keletą procedūrų per dieną (pleuros punkcija, liumbalinė punkcija, intubacija ir panašiai). Jei kalbėčiau tik apie procedūras tai man šis ciklas pasitarnavo mokantis centrinės venos punktavimo ir kateterizavimo (CVK). Kalbant apie ligas ir būkles - gavau praktiškai pilną į ligoninės priimamojo RITP patenkančių komplektą - išsprendęs vieną ar du panašius atvejus specialistu ar profu netapau, bet patirties ir praktikos prisisėmiau, o nuo tada tokie pacientai nebekelia streso. Sunkiausia dalis - kai viskas vyksta ne pagal tavo sudėliotą scenarijų (kai būklė negerėja išvis arba gerėja ne tavo nustatytu greičiu). 

Ciklas nepraėjo be mirtinų atvejų - tai praktiškai kasdieninė darbo dalis, kuri neleidžia prarasti budrumo ir neleidžia pamiršti kokį darbą dirbi. Kad ir kaip nehumaniškai skambėtų, bet mirtis kai kuriais atvejais, iš mano matytų tą mėnesį - beveik visais, buvo geriausia ir humaniškiausia išeitis. Amžius solidus, susitaikęs su situacija ir pacientas ir artimieji (kiek tai įmanoma), daugybė gretutinių ligų ir šis atvykimas dėl tragiškai sunkaus būklės pablogėjimo - atrodo tokios aplinkybės turėtų guosti gydytoją, bet nelabai guodžia. Ypač smarkiai ir ilgam sukrečia itin nelaimingos istorijos - kai didžiulės nelaimės įvyksta ar žiaurios ligos užpuola bendraamžius.

RITP vasarą taip pat tapo studentų praktikos oaze. Mano subjektyvia nuomone ligoninės priimamasis ir tokia vieta kaip RITP yra viena geriausių vietų studentų praktikai ar studentų internatūrai. Tiems kas nori greitai pamatyti ir patirti tikrąją, visapusišką ir nenuspėjamą mediciną, tiems kurie dar neapsisprendę dėl vienintelės siauros srities, kurioje kunkuliuos visą gyvenimą. Subalansuota tiems, kurie nori savo rankomis padaryti daugiau nei bet kuriame kitame skyriuje (subjektyvus vertinimas). Mano nuomone studentams vasaros praktikų ar internatūros metu visiškai nėra tikslo sėdėti prie popierių, skaityti literatūrą ar slampinėti personalui iš paskos. Praktika ir yra praktikai. Sudominus studentą tuo kas vyko dieną, jis galės apie tai pasiskaityti naktį ar pasitobulinti žinias mokslo metų bėgyje - jam bus lengviau mokytis ir gilinti į dalykus, kuriuos matė vykstant, bet gal būt ne iki galo tuomet suprato, o praktikos mokytojai tik trumpai nupasakojo esmę.

Dar bebūnant gydytoju rezidentu, kuris pats daug ką mokosi, teko pabūti ir mokytoju, kuris nors ir ne visažinis tačiau jau galėjo pasidalinti žiniomis ir praktiniais įgūdžiais su jaunesniais kolegomis. Visas tas mokymo procesas buvo kantrybės ir profesionalumo išbandymas gydytojams anesteziologams-reanimatologams ir slaugytojoms bei jų padėjėjoms - jiems ir joms kiekviena diena yra eilinė darbo diena, kurių metu reikia atlikti darbą, kurį atliktų daug greičiau, jei nereiktų gaišti laiko tiems, kurie dabar tik mokosi. Bet jiems minėtų savybių užteko. Už tai jiems milijonas karmos taškų, paminkštinta vieta pomirtinio pasaulio kubile tarp geriausiųjų ir žemiškasis didžiulis A Č I Ū! Žinau, kad žmonės, kurie tuos du mėnesius stengėsi palaikyti man gerą nuotaiką tikrai skaitys šį tekstą.

Taip pasikeičia kava, belaukiant kol tu ją išgersi. Darbe. Asmeninio fotoalbumo nuotrauka

Po dviejų mėnesių ten jaučiuosi patobulėjęs ir padaręs šiokią tokią pažangą ir sparnai dar neužaugo, praktika atvėrė akis kur esu stiprus, o kur reikia dar patobulėti. Ir jei vis kartas nuo karto nusupjaučiau grybo - nebegalėčiau vadintis rezidentu, reiktų vadintis tiesiog gydytoju... Juokas.