2018 m. gegužės 29 d., antradienis

Tautos gydytojas

Šeštadienį ryte užtikau įrašą, kad esu nominuotas į Tautos gydytojus. Nors dar esu tik gydytojas rezidentas (niekaip nepraeina tie 5 rezidentūros metai) ir netinku nė vienai išskirtai kategorijai (GMP darbuotojas, šeimos gydytojas, gydytojas specialistas), bet į nominantų sąrašą pakliuvau. Nusistebėjau, pasidžiaugiau ir nuėjau į budėjimą, galvojau pasidalinsiu per pertrauką, bet naujai atrasta mažųjų pragaro ambulatorija neleido nei minutei atsikvėpti. Bet tam paros budėjimui praėjus susidėliojo keletas minčių, kuriomis ir noriu pasidalinti.


Pasijutau, pabrėžiu, kaip visada, dviprasmiškai.
Pirma - tai visgi šioks toks įvertinimas, kažkas juk atkreipė dėmesį, nominavo ir patalpino į sąrašą!
O antra - keista, juk negaliu pasididžiuoti daugiamete patirtimi, nes man tik 28 metai, negaliu papasakoti apie itin specifines ligas ar būkles, pasigirti savo daugiamečiu įdirbiu ir įsigilinimu į vieną ar kitą medicininį klausimą. Net negaliu pateikti straipsnio į delfį su šokiruojančia ar sukrečiančia antrašte apie ligą, kurios jūs galbūt negirdėjote ir nesirgote ja. Žodžiu net nežinau kaip reiktų susitapatinti su tautos gydytojo nominacija.
Tad kaip save parduoti? Jei nėra gilios praeities, tai kalbėti apie tą trumpą ar prisvaigti apie ateitį? Kažką pabandysiu.
Šioje vietoje norėčiau pasidalinti su mane jau antrą mėnesį kamuojančiu klausimu apie medicininių klaidų slėpimą. Kodėl tas klausimas pradėjo kankinti? Dėl to, kad stažuotės JAV metu teko apie tai nemažai kalbėti ir išgirsti. Mano svarbiausias pašnekovas buvo karjerą baigęs skubiosios medicinos gydytojas, buvęs karinis aviatorius, sukaupęs daugybę patirties, žinių ir mokantis jas labai didaktiškai pateikti. 

Klaidų slėpimą medicinoje galime vadinti vienu culture of silence pavyzdžių.
Taigi, jo pasakojimas prasidėjo nuo to, kad ir karinėje aviacijoje, kurios istorija nėra itin ilga, buvo toks etapas, kai visokių karių žūčių, lėktuvų nukritimų ir kitokių aviakatastrofų, techninių nesklandumų ir kt. priežasčių niekas nesistengdavo aiškintis, klaidos buvo itin slepiamos, jas išsiaiškinę savame rate jas nugesindavo ir tie įvykiai sėkmingai vykdavo toliau. Vieni užmerktomis akimis kažką žinojo ir nesiėmė nieko keisti, o kiti paniškai bijojo suklysti, nerimaudavo ir jei avarijos metu ir užsimušdavo, tai amžiams nurimdavo, jei nepavykdavo - dažnai nusižudydavo, nes bijodavo apkaltinimo ir nubaudimo. Vėliau viskas pradėjo keistis. Katastrofų, techninių nesklandumų, sistemos trūkumus imta aiškinti nuodugniai. Tai užtrukdavo mėnesius. Tie, kas buvo susiję su problema, ilgai, nervingai ir nekantriai laukdavo išvadų. Ir visgi dažniausiai paaiškėdavo, kad kalti nebūdavo vienas ar du asmenys, retai paaiškėdavo, kad ta klaida buvo atlikta tyčia. Klaidos ir nepageidaujami įvykiai įvykdavo tada, kai susidėdavo kelios priežastys, ypatingos aplinkybės ir nenumatyti nesklandumai kartu. Todėl pasiektas toks lygis, kad niekas kaltų neieškodavo ir nieko nekaltindavo. O išmoktą pamoką perduodavo kuo plačiau, kad niekada niekas jos nepakartotų. Vėliau tai atėjo ir į mediciną. Tik amerikiečiams ir joje buvo lengviau, nes neturėjo jie sovietmečio. Tai buvo ilga istorija trumpai.

Tai, o kas vis dar dedasi šių dienų mūsų šalies medicinoje ir kaip tai susiję su pasakojimu? Keletas akcentų:

1) Dirbam tam, kad dirbtume. Daug, neefektyviai, nemąstydami, prisistatėm ligoninių, dabar jas laikom, dirbam vergiškai, keisti įsisenėjusios ir kartais protu nesuvokiamos tvarkos net nebandom ir t. t. O kartais pakeisti reikia tiek nedaug.
2) Svarbu rasti kaltą. Kai randi. Iš pradžių baudi vietiškai, o po to globaliai, išmeti iš darbo arba išėdi, kad pats išeitų. Progresas įvyko? Aišku ne, keičiasi tik žmogeliukai.
3) Mokomės iš įvykusių klaidų? Aišku, kad ne, tegul padaro kitas ir pažvengsim, kad jam taip nepasisekė. Paburbam ir pakritikuojam kitą, kad tas šioks ar anoks, ne tokį sprendimą priėmė ir kad jau mes tai būtumėm iškart viską teisingai padarę. Nesvarbu, kad nebuvo tada ir ten. Iš šono ir po laiko visada tik teisingai viskas atrodo. Ir taip visiems geriau matosi... O klaidos kartojasi.
4) Susikuriam aštuonias kontrolės tarnybas, kad viskas būtų sukontroliuota. Ką jos veikia? Nuolat gąsdina, kad vergiukai nesvarbu kaip, bet privalo tobulai padaryti, taip kaip reikalauja jų sugalvotos taisyklės, jei vergiukai jų nežino ar dar negirdėjo tų, kurių jie garsiai ir neskelbė - tavo problemos. O galėtų užsiimti mokymu, apmokymu ir švietimu. Ir šiaip dirbti ką nors efektyvesnio. Na bet į kažkokius postus gi reikia sukišti savo švogerius ir švogerienes.
O kaip aš susijęs su culture of silence
Dviprasmiškai:
Pirma. Tiesiogiai, nes visame tame dalyvauju ir akivaizdžiai stebiu kaip tai vyksta, ne mano ar mano bendraamžių sukurtame pasaulyje. Keistai jaučiausi pradžioje, kai atėjau toks šviežias ir naivus į tam tikrą virtuvę, konkretų puodą ir iškart supratau, kad čia kažkas ne taip, ne tie prieskoniai, ne tas sultinys, net ne tas vanduo, nepatinka ir kad, nu taip neturi vykti ir kad nenoriu tame puode virti dar 40 metų, nes tai yra tragedija ir po kelių metų laukia apokalipsė. Ir nuo tada pradėjau itin stebėtis, didžiuotis ir gerbti tuos, kas iškentė dešimtmečius tokiomis sąlygomis.
Antra. Esu nusiteikęs priešiškai ir dėl to karts nuo karto nukenčiantis. Pavirkauju kitiems, kad va kokį įdomų atvejį turėjau ir kiek iš jo išmokau. O paskui išgirstu gandus - tas Černauskas vėl disekaciją pražiūrėjo; ne ten tą pacientą nusiuntė; be reikalo nusiuntė; be reikalo nenusiuntė; nemoka dirbt, siuntinėja; ne daktaru jam dirbt ir t. t. Arba kitas - pasakai valdžiai - o pirmyn! darom klaidų aptarimus ir nagrinėjimus, pasimokom vieni iš kitų ir pirmyn! nebedarom tų pačių kvailų klaidų. Atsakymas: tu patylėk ir pasilaikyk tas savo klaidas, mes jų tiesiog nedarom, jei dar nežinojai. Dar kitas, vykdau savo anksčiau pradėtą veiklą - skundžiu visokius mažmožius ir neatitikimus, netvarkas, kliuvinius ir išgirstu, kad esu skundikas, nors visa tai tik dėl to, kad jie būtų ištaisyti ir visiems dirbti būtų geriau, patogiau, efektyviau. Atsitrenkiu į sieną ir apsisuku. Ai, dar vienas, pacientams prisipažįstu suklydęs, pavyzdžiui, užsakiau per mažai tyrimų ir po to papildžiau užsakymą ir dėl to reikia pacientui ilgiau palaukti. Tai pasakau, kad čia mano klaida ir reikės ilgiau palaukti ir neieškau ką kitą apkaltint ar kaip išsisukt nieko nesakant. Juokinga klaida, bet viskas nuo to ir prasideda, nuo darbuotojų požiūrio į save, savo kolegas ir žinoma pacientus.
Kodėl čia nors ir paviršutiniškai, bet kalbėjau apie culture of silence? Todėl, kad nebegalima delsti nė minutės ir apie tai reikia ne tik kalbėti, bet ką nors daryti. 
Kaip nominantas tautos gydytojas ir gydytojas nenutrūkstamai dirbantis skubios pagalbos ir priėmimo skyriuose galėčiau sau leisti ir norėčiau pasakyti žmonėms: būkit geri ir mylėkit save, mylėkite savo kūną (kai tai sako gydytojas, tai nėra taip paviršutiniška, kaip tai girdėti iš grožio vergų/manekenų) ir mylėkite aplinkinius. Kasdien pagalvokite kaip galėtumėte po poros valandų gyventi sveikiau, nei prieš porą valandų. Pagalvokite kaip išvengti apsilankymo skubios pagalbos skyriuje, nes tai laiko švaistymas - užsidėkite šalmą, apsauginius akinius ir kitokias apsaugas, kai to bent mažiausiai reikia. Pagalvokite kaip apsaugoti savo gležnus ir gražučius vaisius-vaikus iki 2 metų amžiaus nuo apipylimo karštais skysčiais. Tai pradžiai tiek.
Pabaigai noriu palinkėti niekada nepatekti nei pas mane, nei į jokį priėmimo-skubios pagalbos skyrių. To linkiu ne dėl to, kad nemėgčiau žmonių ar jų nenorėčiau matyti, ne dėl skyrių nekompetencijos, o dėl žymiai kilnesniu ir paprastesniu tikslu (suprask sėkmės ir sveikatos linkėjimo).
Ir pabaigai į sveikatą tiems, kas sako, kad be 1000 eurų nedirbs jokio darbo, nes aš va vis dar po 10-ies aukštojo mokslo metų pagrindiniame darbe už vieną etatą neuždirbu 800 eurų ir toliau myliu savo darbą ir jo lankytojus, ir taip kiekvieną dieną. Tai už tai!

1 komentaras:


  1. Tai yra nuostabiausias dalykas, kurį aš kada nors patyriau savo gyvenime. Mano vardas yra Cherryl Benoit, aš niekada nemaniau, kad vėl šypsotis, Mano vyras paliko mane su dviem vaikais vieneriems metams. grįžau namo, aš maniau, kad vėl nesimatysiu jo ne tol, kol susitikau su moterimi, pavadinta „Miller“ „Facebook“, kuris man pasakė apie rašybos ritinį, vadinamą dr. Ilekhojie, ji davė man savo elektroninio pašto adresą ir mobiliojo telefono numerį ir jis patikino mane, kad per 48 valandas mano vyras sugrįš pas mane, jaučiuosi laimingas jau tada, kai turėjau jį iš jo. Mažiau nei 48 val. mano vyras vėl sugrįžo, prašydamas atleisti atleidimą, sakydamas, kad tai yra velniai. iki šiol stebina šį stebuklą, nes tai tiesiog pernelyg realus, kad būtų realus. Aš žinau, kad tiek daug ponia ten yra su ta pačia mano problema, bet šiandien jums sakau, kad tai yra sprendimas. Daugiau informacijos apie tai, kaip įeiti susisiekite su dr. Ilekhojie, elektroniniu paštu: gethelp05@gmail.com arba WhatsApp jį +2 348147400259

    AtsakytiPanaikinti